Lietuvos vardo kilmė

Pagrindinis darbo objektas yra Lietuvos vardo kilmė. Šiame darbe aptarsime keletą kilmės teorijų, kuriose aprašytas Lietuvos vardo atsiradimas. Paminėsime tokias teorijas: iš Neries intako Lietauka pavadinimo; iš dabartinio upelio Latava pavadinimo; Lietuvos vardas kilo iš lietuvių kilmės sietinos su romėnais; keltiško žodžio Litavia; lietuviško žodžio lietus; žodžio lieta, senovėje reiškusio kariuomenę, valdžią; leičiai – arklių prižiūrėtojai.
Darbo tikslas – patvirtinti arba paneigti Lietuvos vardo kilmės teoriją, kad jis kilo nuo upelio pavadinimo.

Istoriniuose šaltiniuose ir kalbotyros tradicijoje vartojami trys Lietuvos vardo variantai: su šaknimi lit- (slavų tradicija), su šaknimi leit- (latvių tradicija) ir su šaknimi liet- (lietuvių tradicija).
Lietuvos (Lituae – slaviška forma) vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analų 1009 m. kovo 9 d. įraše apie šv. Brunono žūtį. Tai, kad Lietuvos vardas į šaltinius pateko tarpininkaujant slavams, greičiausiai lenkams, nulėmė ir tą formą, kuria jis buvo užrašytas – Lituae. Lenkai ir daugelis kitų slavų iki šiol vadina Lietuvą (Litwa, Litva, o vokiečiai - Litawska). Slavams Lietuva, matyt, buvo žinoma seniai. Jos vardą jie paėmė tiesiogiai iš pačių lietuvių, plg. sen. rus. Литъва = Lietuva.
Seniausias žinomas slavų šaltinis, kuriame paminėtas lietuvių vardas – XI a. Rusios metraščiai. Pirmasis minimas įvykis – 1040 m. kunigaikščio Jaroslavo žygis į Lietuvą. Metraščiuose nurodomos dvi kunigaikščio Jaroslavo žygio datos: 1040 ir 1044 metai. Kol kas mokslininkai tebesiaiškina, ar čia kalbama apie vieną ir tą patį žygį, ar būta dviejų žygių.
Nuo XII a. pabaigos lietuvių ir Lietuvos vardas minimas Rusios, lenkų, vokiečių metraščiuose ir kituose dokumentuose. Ankstyvuosiuose vokiečių šaltiniuose lietuvis vadinamas žodžiu Lettow(er). Lotynų kalba rašytuose ankstyviausiuose tekstuose lietuviai vadinami Lethovino (su slavų priesaga –ini), Lethines (su lotynų priesaga –ones).