Atjauta lietuvių literatūroje

Šiuolaikiniame gyvenime tiek nedaug ir reikia - gero žodžio, šypsenos, supratimo, atjautos. Atrodo, pamirštame, kaip reikia paguosti, nuraminti įžeistą ar įskaudintą žmogų. Lietuvių literatūros kūriniuose labai ryškiai paliečiamas gailestis, supratimas ir visavertė užuojauta žmogui. Vaizduodami socialines ir moralines žmonių skriaudas, rašytojai atskleidžia savo personažų dvasingumą, jautrų požiūrį į gyvenimą. Kūriniai priverčia mus susimąstyti: ar būnam mes pakankamai jautrūs ir tyri, ar sugebame sunkioje gyvenimo akimirkoje ištiesti pagalbos ranką kenčiančiam? Šiandien savo kalboje pristatysiu trijų autorių kūrinius, kuriuose ryškiausiai atsiskleidžia atjauta. Remsiuosi J. Biliūno kūriniu „Lazda“, K. Donelaičio „Metai“, „Lapės ir gandro česnis“ ir J. Tumo–Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“.

J. Bilūnas – naujos kartos rašytojas, realizmo teoretikas lietuvių literatūroje. Jis tęsė G. Petkevičaitės-Bitės, Lazdynų Pelėdos tradicijas, vadovavosi realizmo estetikos principais, pasuko lietuvių literatūrą modernumo link. „Lazda“ – tai lyrinė psichologinė novelė, parašyta 1906 metais Zakopanėje. Ji pavadinta pagal daiktą, tai yra seną obelinę lazdą, kuria prievaizdas Dumbrauckas mušė tėvą. Pavadinimas kalba apie baudžiavos santvarkos esmę: santykiai su mažuoju žmogumi paremti muštro, lazdos principu. Čia galima įžvelgti asmens paniekinimo baudžiaviniame kaime problemą. „Lazdos“ centre – žmogaus išgyvenimų visuma. Juozapas išgyvena dėl jam padarytos skriaudos, tačiau dėl to nesiskundžia. Jo liūdna šypsena leidžia suprasti, kad žaizda širdyje vis dar neužgijusi. Juozapas atleido, tačiau to nepamiršo. Berniukui Dumbrauckas palieka staliuką, lyg atsiprašydamas už tai, kad jį mokydamas elgėsi šiurkščiai, neįstengė su juo užmegzti dvasinio ryšio. Juozapui paliekame lazda – ta pati, kuria buvo mušamas.