Gailestingumas ir atjauta lietuvių literatūroje

Iškiliausias Sovietinio laikotarpio moderinios psichologinės novelės autorius, prozininkas Juozas Aputis rašė apie moralinių normų nepaisymą. Novelėje ,,Autorius ieško išeities‘‘ vaizduojamas smurtas. Storasprandis ir  du jo draugai užpuola baltakaklį, nes jis kitoks – nevalgo pietų ir yra drovus. Studentas negali žiūrėti, kaip traktoristas užsipuola vaikinuką, todėl užstoja jį. Nors ir būdamas bejėgis,bando kovoti su skriaudikais. Ši vidinė, dvasinė studento kova su blogiu ir yra svarbiausia novelės mintis.Nors studentas ir buvo dvasiškai stiprus, gailestingas, jis liko silpnųjų pusėje.  Novelėje ,,Šūvis po Marazyno ąžuolu‘‘ Juozas Aputis rašė apie kaimo žmonių vertybių praradimą. Vienas iš pagrindinių veikėjų yra pienininkas, kuris sutiko nušauti marazyno šunį. Į egzekucijos vietą jis ateina drąsiai, tarsi didžiuodamasis tuo, ką daro. Veikėjas atskleidžia antivertybes, senojo kaimo nykimą. Seniau žmonės jautė ryšį su savo gyvūnais, todėl  nužudyti gyvūną - tai tarsi nužudyti žmogų. Prarastas artumas su augintiniais – tai prarasta kaimo vertybė. Šis pienininko veiksmas parodo, jog kaimas nebesvarbus individui, žmogiškosios vertybės keičiasi. Juozas Apučio Kūryboje atskleidžiamas nepagarbus ir negailestingas elgesys su žmpnėmis ir gyvūnais.