Istorinis laikas - žmogaus lemties režisierius

Istorinio laiko sąvoka yra įaugusi į mūsų tautos sąmonę, nes daugybę šimtmečių sudėtingi visuomeniniai procesai formavo lietuvio gyvenimo būdą, pasaulėvoką, moralę, vertybes. Su istoriniais įvykiais glaudžiai siejasi ir žmogaus likimo tema. Ši tema yra nuolatinių pašnekesių objektas ir literatūros kūrinių šaltinis. Savo kalboje papasakosiu, kodėl manau, kad istorinis laikas nulemia žmogaus gyvenimą.

Istorinis laikas priverčia žmogų nugalėti iššūkius ir atlikti neeilinius darbus. Kad tai tiesa, matyti žvelgiant į didelių pokyčių epochą Renesansą. Ši epocha žmonijos istorijoje yra išskirtinė, nes sparčiu tempu keitėsi visuomeninio ir politinio gyvenimo reiškiniai. Vienas iš reiškinių – 1517 m. Vokietijoje prasidėjusi Reformacija. Plačiai paplitęs sąjūdis prieš Romos popiežių bei katalikybę neaplenkė ir Lietuvos. Sąjūdžio idėjoms pritarė bajorai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis ir miestelėnas Martynas Mažvydas. Deja, už savo veiklą ir pažiūras jie buvo priversti bėgti į Karaliaučių, nes buvo pagrasinti kalėjimu, o Prūsijos kunigaikštis Albrechtas rėmė Lietuvoje persekiojamus protestantus ir teikė jiems prieglobstį. Galima teigti, kad istorinis laikas šiems žmonėms buvo negailestingas, nes jie buvo priversti palikti tėvynę, bet galima pasakyti ir kitaip: lemtis padėjo atlikti didingą darbą, nes M. Mažvydas, pasinaudojęs bajorų išverstų giesmių rankraščiais, svetimoje šalyje išleido pirmąją lietuvišką knygą. Šią mintį iliustruoja garsaus XX a. vidurio ir XXI a. pr. poeto, dramaturgo Justino Marcinkevičiaus poetinė drama „Mažvydas“. Poetas Justinas Marcinkevičius pasinaudojo menininko privilegija derinti faktą su fikcija ir atskleidė, kaip XVI a. religinės kovos nulėmė Martyno Mažvydo gyvenimo poziciją. Dramos dialogai ir monologai ne prasčiau už istorijos vadovėlį padeda suprasti, kodėl Mažvydas turėjo bėgti iš savo tėvynės Didžiosios Lietuvos: žmonėms, pasirinkusiems protestantų tikėjimą, katalikiškoje Lietuvoje buvo labai nesaugu ir netgi pavojinga. Atvykęs į Karaliaučių, jaunuolis ėjo mokslus. Pinigais jį rėmė Prūsijos kunigaikštis Albrechtas, irgi protestantas. Skatinamas kunigaikščio, Mažvydas parašė pirmąją lietuvišką knygą ir džiaugėsi gerai atliktu darbu. „Katekizmo“ autorius tik gerokai vėliau suprato, jog tapo lemties įkaitu ir kad Albrechtas, jį remdamas, siekė stiprinti savo kunigaikštystę ir skleisti liuteronizmą Lietuvoje. O tada, pabaigus Karaliaučiaus universitetą, į tėvynę kelio nebuvo. Martynas Mažvydas atvyko į Ragainę ir garbingai ėjo pastoriaus pareigas. Režisierė istorija lėmė šio neeilinio žmogaus pasirinkimą išlikti protestantu ir nešti į pasaulį krikščionybės viziją.