Du žmogaus paveikslai iš to paties istorinio laiko: A. Miškinio ,,Psalmės“ ir E. Mieželaičio ,,Žmogus“

E.Mieželaitis – vienas ryškiausių Lietuvos XX a. poetų, savo darbuose įkūnijantis lyrikos grožį, jausmus slepiantis po gamtos vaizdų šydu. Poeto lyrikoje ryškus formos žaismas, daug dėmesio skiriama fantazijos linijai. Kiek kitokį jausmų pasaulį atskleidžia A. Miškinis. Šis poetas – neoromantikas, savo darbais rodantis Lietuvos grožį, patriotiškumo ir žmogaus prasmę. Kaip būdinga neoromantizmo atstovams, A. Miškinio darbuose matoma natūrali žmogaus prigimtis, jo emocijos, gamtos grožis keliamas kaip priešprieša techninei civilizacijai. Kūriniams būdinga emocingumas, intymus pasakojimo tonas, realistinių detalių ir simbolių derinimas, muzikalumas. Taip pat ryškus polinkis į tautosakinę poetiką. Tiek E. Mieželaitis, tiek A. Miškinis savo darbuose daug dėmesio skiria žmogaus ir gamtos paralelei, poetų darbuose gausu simbolikos.

Darbe daugiausia dėmesio bus skiriama žmogaus vaizdavimo skirtumams, kurie pasireiškia tiek vaizdavimo forma, tiek pačiu poetų požiūriu į žmogų. Šiuos skirtumus galima aiškinti tiek biografinio konteksto įtaka, tiek darbų rašymo aplinkybėmis. A. Miškinis savo darbą rašė tremtyje – tai lėmė kančios ir skausmo persmelktą žmogaus vaizdą. Psalmės – tai nevilties šauksmas, vidinis monologas, kreipinys į Dievą, Lietuvą, gamtą. A. Miškinio ,,Psalmės“ parašytos remiantis religiniais motyvais, cikle gausu kreipimosi į Dievą, dažnai minimi sakraliniai vaizdai – bažnyčios, Rūpintojėlis, vargonai. A. Miškinis savo darbe naudoja pakankamai griežtą kūrinių struktūrą – kone visos psalmės parašytos kryžminio rimavimo kalba, strofos keturių eilučių, nevengiama retorinių formų, fantazija reiškiama sapnų įvaizdžiu. E. Mieželaičio žmogus – didelis ir stiprus. ,,Žmogaus“ cikle nėra Dievo, žmogus yra neatskiriama visatos dalis – savarankiška, gebanti pati įveikti sunkumus. E. Mieželaičio kūryba pasižymi XX a. literatūroje išryškėjusiu sinkopiu. Stiprėjant dėmesiui žodžio ekspresijai, kalbos muzikalumui bei laisvesnių formų ieškojimui, E. Mieželaitis taikliai naudojosi eiliavimo principų kaita. Poeto lyrikoje sureikšminamos pauzės, gausu nebaigtų minčių, praleistų žodžių įspūdžių, metrinės eilutės skaidomos pakopomis, taip kūriniai tampa netaisyklingos, naujos formos. E. Mieželaičio likimas, biografiniu kontekstu, buvo ne toks sudėtingas kaip A. Miškinio, tad šių autorių lyrika, atsižvelgiant į biografinius kontekstus, skirtinga. Nors abu kūrinių ciklus vienija žmogaus svarba kūriniuose, minties gilumas, gamtos vaizdai, tačiau E. Mieželaitis savo kūriniuose nevengia pritarti komunizmo santvarkai. Tai lėmė poeto sėkmę to laikmečio literatūroje. Tuo tarpu A. Miškinio kūryboje išliko ištikimas laisvos Lietuvos idėjoms, todėl iki šių dienų poetas vertinamas kaip patriotiškumo pavyzdys.

Darbe remiamasi A. Miškinio ciklu „Psalmės“, E. Mieželaičio „Žmogaus“ poemų ciklu, taip pat žymiausių lietuvių literatūros kritikų: V. Kubiliaus, S. Žuko, G. Viliūno ir kt. darbais.

Tyrimo objektas: A. Miškinio ,,Psalmių“ ir E. Mieželaičio ,,Žmogaus“ istoriniai žmonių paveikslai.

Darbo tikslas: išsiaiškinti dviejų skirtingų žmonių paveikslų: A. Miškinio ,,Psalmių“ ir E. Mieželaičio ,,Žmogaus“ ypatumus.

Darbo uždaviniai:

1. Apžvelgti žmogaus problemą XX a. literatūroje.
2. Išskirti pagrindinius A. Miškinio ,,Psalmių“ ir E. Mieželaičio ,,Žmogaus“ aplinkybių ir išleidimo skirtumus.
3. Išskirti A. Miškinio ,,Psalmių“ ir E. Mieželaičio ,,Žmogaus“ žanro ir kalbos skirtumus.
4. Atlikti kūrinių lyginamąją žmogaus vaizdavimo analizę.

Teorinių prielaidų ir tyrimo metodologijos pristatymas. Mokslinės, grožinės ir pedagoginės literatūros analizė, taikant dedukciją (išvadų gavimą iš prielaidų) ir indukciją (nuo faktų einant prie apibendrinimų), istorinį, lyginamąjį, žanrinį ir estetinį tyrimo būdus.

Bakalauro darbo struktūra ir apimtis. Darbą sudaro santrauka, santrauka anglų kalba, įvadas, dvi dalys: 1. Žmogaus problema XX a. literatūroje. 2. Dviejų žmogaus paveikslų literatūroje lyginamoji analizė, išvados, literatūros sąrašas.