Laimės samprata Biliūno kūryboje

Realizmo epochos rašytojai savo kūriniuose siekė vaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra. Šiuo laikotarpiu gyvenusio klasiko, psichologinės prozos ugdytojo Jonas Biliūno kūriniai buvo būtent tokie. Jie pasižymėjo humanistinėmis idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu. Rašytojas didelį dėmesį skyrė žmogaus vidiniam pasauliui. Nors XIX a. gyvenusio poeto gyvenimas nebuvo lengvas: rašytojas būdamas gimnazistas liko našlaitis, patyrė skurdą, būdamas jaunas susirgo džiova, savo kūriniuose jis vis tiek atskleidė savitą laimės sampratą. Tačiau tai nėra keista, nes kaip dvidešimtojo amžiaus lenkų humanistas, mąstytojas, filosofas W.Tatarkiewizcius teigė kad „gali pasirodyti keista, jog veikalas apie laimę buvo rašomas tuomet, kai žmones užgriuvo didžiausios nelaimės. Ir vis dėl to tai suprantama: nes nelaimėje daugiau galvojama apie laimę, nei apie nelaimę...“