Vilniaus tema „Naujosios romuvos“ žurnale: istorinės sostinės problema tekstuose ir iliustracijose

„Naujoji romuva“ – tarpukariu Kaune leistas savaitinis iliustruotas kultūros žurnalas. Pirmasis jo numeris pasirodė 1931 metais. Žurnalas uždarytas 1940 metais sovietų valdžios dekretu. Jo leidėjas ir redaktorius buvo Juozas Keliuotis.

Visomis savo simpatijomis Vakarų kultūros žmogus Juozas Keliuotis „Naująją romuvą“ buvo pavertęs lyg plačiai atvertu langu į Vakarus. O tai buvo labai aktualu, atkreipiant dėmesį tiek į senosios kartos vienašališką išaugimą rusų kultūros aplinkoje, tiek į provinciališką paprastų žmonių konservatizmą. Pralaužiant visuomenės baiminimosi ledus dėl visko, kas nauja, „Naujosios romuvos“ indėlis labai didelis. Ypač reikia pabrėžti tą globą, kurią šiame žurnale rado kaip tik tada iškilusi ano meto lietuvių jaunųjų dailininkų karta.

Žvalgydamasi į Vakarus, „Naujoji romuva“ gyvai svarstė ir visas aktualias lietuviškojo gyvenimo problemas. Į viešumą buvo keliamos neigiamos biurokratėjimo ir miesčionėjimo apraiškos, kovojama prieš rutiną, sąstingį, nereikalingą skaldymąsi („Skylame į atomus“), vergišką neišsilaisvinimą iš svetimų tautų įtakos. Taip pat buvo kovojama už kūrybinį dinamizmą, tautinę kultūrą, keliami ir remiami pozityvūs visuomeniniai ir kultūriniai reikalai.

„Naujoji romuva“ buvo virtusi plačiu lietuvių šviesuomenės sąjūdžiu. Redakcijoje buvo rengiami diskusiniai pokalbiai įvairiomis aktualiomis temomis, o tai, apie ką buvo diskutuota, vėliau paskelbiama žurnalo straipsniuose plačiajai visuomenei. „Naujosios romuvos“ Bičiulių Draugija per savo skyrius didesniuose miestuose skleidė žurnalo idėjas ir provincijoje.

Juozo Keliuočio dėka į vieną būrį buvo sutelkti stipriausi to meto intelektualai: Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Kazys Pakštas, Adolfas Šapoka, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Marius Katiliškis, Balys Sruoga, Mykolas Romeris, Steponas Kolupaila ir kiti. Toks didžiulis būrys ryškių ano meto asmenybių, susibūrusių į vieną komandą, užtikrino, kad „Naujoji romuva“ bus ne šiaip sau intelektualinis žaidimas. Šis žurnalas atliko misiją, kultūros transkribavimo lietuviškai užduotį. Tai buvo savarankiška, suvereni valstybė, vis labiau sauganti ir Lietuvos valstybę, kurios kontūrai dilo.

Dilo jie kaimyninių valstybių – grobuonių dėka. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo netekusi savo istorinės sostinės Vilniaus ir jo krašto. Kelios dešimtys tūkstančių kvadratinių kilometrų buvo nemaža visos Lietuvos valstybės dalis, tačiau patiems lietuviams skaudžiausia buvo dėl to, kad nuo viso kūno atplėšta ne kuri kita dalis, o valstybės širdis – senoji istorinė sostinė su savo įstabiomis bažnyčiomis. Šiuolaikiniam lietuviui ano meto tragediją gal ir sunku įsivaizduoti, tačiau pakanka mintyse nusipiešti vaizdą, jog kas nors ima ir šiandien nuo Lietuvos atskiria kokį nors vieną miestą, kieno nors gimtinę, kur prabėgo vaikystė ir patys gražiausi gyvenimo metai. Maža to, negalima ten laisvai nuvažiuoti ir išvažiuoti, aplankyti ten gyvenančių artimųjų. Vien nuo tokios minties darosi baugu...

Nieko keisto, kad Vilniaus tema buvo plačiai eskaluojama to meto spaudoje. Lietuviai priešinosi, kovojo, stengėsi atsikovoti Vilnių. Visi šie dalykai matomi ir „Naujosios romuvos“ žurnale. Tai, kaip žurnale atsispindi Vilniaus tema, analizei buvo pasirinkti 1931 metai, pati „Naujosios romuvos“ leidimo pradžia.