Europos spaudos laisvės istorija

„Spaudos uždaviniai labai reikšmingi ir labai aktualūs. Bet jos vaidmuo nėra pakankamai didelis. Daug psichologinių, ekonominių ir visuomeninių veiksnių jos įtaką sumažina, jos tikslą iškraipo ir kartais ją paverčia ne kuriamuoju, bet griaunamuoju pradu. Tokia padėtis iššaukia ištisą eilę problemų, nuo kurių vienokio ar kitokio išsprendimo pareina ne vien pačios spaudos, bet ir visos visuomenės likimas.“[1]

Nepriklausomos visuomenės informavimo priemonės – svarbus atviros pilietinės visuomenės bei demokratinės valstybės komponentas. Šiandien jaunam žmogui jau pakankamai sudėtinga įsivaizduoti, kad žmogus gali būti baudžiamas už tai, ką galvoja ir savo mintis reiškia viešai. Tačiau jaunosios kartos tėvai tokius laikus puikiai prisimena, juk Lietuvoje visiška žodžio laisvė gyvuoja tik nuo 1990 metų, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Už laisvą spausdintą žodį ne vienas žmogus yra padėjęs galvą. Spaudos laisvė – ilgos ir nuožmios kovos rezultatas.

Šiame darbe nagrinėjama demokratinių Europos valstybių spaudos laisvės istorija. Nors XVII amžiaus viduryje savo laikraštį jau turėjo beveik kiekviena didesnė Europos valstybė, tačiau tai nereiškia, kad tuo metu leisti laikraščiai buvo laisvi. Norint juos leisti, reikėjo gauti karaliaus arba kito aukščiausio šalies pareigūno leidimą. Ilgus metus galiojo cenzūra, griežtos bausmės už valstybės institucijų kritiką. Darbe trumpai pristatoma, kas darė įtaką spaudos laisvės atsiradimui, kada ir kokie priimti įstatymai, užtikrinantys žodžio ir saviraiškos laisvę.

Daug dėmesio skiriama Lietuvos spaudos laisvės istorijai. Sąmoningai analizuojami tik nepriklausomos Lietuvos respublikos laikotarpiai. Okupacijos metais galioja okupanto valdžia ir cenzūra; šiame darbe siekiama išsiaiškinti, kaip žiniasklaidos laisvė buvo traktuojama pačių lietuvių valdžios metais.

[1] KELIUOTIS Juozas. Šių dienų spaudos problemos. „Naujoji Romuva“, Nr. 3. Kaunas, 1936, p. 5.