Leidybos ir spaustuvių atsiradimo istorija

Iki XIX a. pradžios leidyba įsitvirtino kaip savarankiška profesija. Pagrįstai galima ją vadinti pašaukimu, nes net didėjančio šiuolaikinės leidybos komerciškumo sąlygomis idealizmas išliko būdingu tikro leidėjo bruožu.

Visada buvo daug knygų pardavėjų ir leidėjų, kurie atiduodavo savo verslo patirtį bendruomenės dispozicijai. Keli iš jų taip pat suvaidino nepaprastą vaidmenį valstybės reikaluose, (kaip kad Benjaminas Franklinas įvairiapusiškas diplomatas, autorius, redaktorius, leidėjas, spaustuvininkas ir žaibolaidžio išradėjas).

Hamburgo leidėjas Friedrichas Christophas Perthesas (1772–1843) Vienos kongrese (1813–1815) prisidėjo prie senųjų Hansos miestų (Bremeno, Hamburgo ir Liubeko), kaip nepriklausomų respublikų atkūrimo, pasipriešindamas ekspansiniams Prusijos, Danijos ir Hanoverio norams. Štutgarto knygų pardavėjas Georgas Friedrichas Cotta (1764–1832), Goethės ir Schillerio leidėjas, buvo konstitucinės demokratijos čempionas Würtemberg Diet ir nepavargstantis Vokiečių muitinės sąjungos gynėjas, kuri įsigaliojo praėjus keliems mėnesiams po jo mirties. Vienas leidėjas net iškeitė savo firmos direkciją į aukščiausią savo šalyje postą: Haroldas Macmillanas, atstovaudamas trečiąją savo šeimos kartą, 1920 m. įžengė į Bendruomenių Rūmus ir per kelis paskyrimus, įskaitant Užsienio reikalų bei Valstybės iždo ministerijas, 1957 m. tapo Ministru Pirmininku.

XIX a. pradžioje pasiektas ekonominis stabilumas buvo būdingas daugeliui firmų, kurios išgyveno iki šių dienų. Tokios kaip Longmano, Constable ir Murray leidyklos jau buvo paminėtos. Dar paminėtinos Chamberso, Nelsono, Macmillano, Blacko (1807), Collinso (1819) ir Cassellio (1848) leidyklos Anglijoje ir Škotijoje; JAV – Harper & Brothers (1817), Little, Brown & Co.; Prancūzijoje – Plon, įkurta 1854 m. Vokietijos finansinis žlugimas po Kaizerio karo, jos moralinis žlugimas Nacių režimo metu ir laikina rytų Vokietijos sovietizacija nušlavė beveik visas firmas, kurios turėjo tarptautinę reputaciją ištisą XIX a. Tarp išlikiusiųjų buvo Vandenhoecko & Ruprechto įmonės iš Göttingeno (1735), C. H. Becko iš Miuncheno (1763), Karlo Baedekerio (1827) iš Leipcigo (dabar Miuncheno), F. A. Brockhauso (1805) iš Leipcigo ir Herderio iš Freiburgo (1801).

Anglijos leidėjų didesnė išgyvenimo galia palyginus su vokiečių ir prancūzų kolegomis, gali būti iš dalies paaiškinta jų leidybos politikos skirtumais. Iki XIX a. vidurio Vokietijoje ir Prancūzijoje išryškėjo griežto specializavimosi tendencija, kai tuo tarpu Anglijoje ir Amerikoje dominavo nespecializuoti leidėjai. Intelektinių judėjimų, ar literatūros madų pasikeitimai neigiamai veikdavo firmos, kuri susisiejo su konkrečia rašytojų grupe ar minties mokykla, likimą.