Tėvynės ilgesys lietuvių literatūroje

Tėvynė – tai viena iš svarbiausių vertybių, lemiančių individo tapatybę. Kiekvienas žmogus iš prigimties yra susietas su savo tėvyne, todėl praradimas prilygsta didžiausiai nelaimei, žmogus jaučia stiprų kančios jausmą bei širdgėlą. Prarastos tėvynės tema yra gan dažnai pasitaikanti ir lietuvių literatūroje, o ypač poezijoje. Žymus šios temos proveržis matomas XIX – XX a., kuomet Lietuva kentėjo okupantų priespaudą. XIX a. pirmosios pusės poetas Adomas Mickevičius sonete „Akermano stepės“ aprašė tremtinio situaciją, XX a. pirmosios pusės neoromantikė Salomėja Nėris eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio“ – emigrantės, istorinių aplinkybių nublokštos į svetimą žemę, patirtį, o XX a. katastrofų literatūros kūrėjas Antanas Škėma savo romane ,,Balta drobulė“ pavaizdavo pagrindinio veikėjo skausmą dėl gimtosios žemės netekties.