Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais

Dabar, vis sparčiau ir sparčiau vykstant globalizacijos procesams, žodis „emigracija“ linksniuojamas ne tik politikoje, žiniasklaidoje, bet taip pat ir mene, kultūroje bei, žinoma, literatūroje. Nenuostabu, kad emigracijos problema žmonių gyvenime buvo ir senesniais laikais, todėl ji atsispindi tiek Lietuvoje gyvenusių rašytojų, tiek egzodo kartos literatūroje.

Emigrantai dažnai privalėjo palikti savo šalį ne savo noru. Toks sprendimas skaudintų ne vieną. Juk reiktų palikti visus savo draugus, gimines ir kitus artimuosius. O tai nėra lengva. Juk prie jų yra praleidžiamas visas gyvenimas. O kaip reikės toliau gyventi? Ką reiks daryti? Niekas neišvažiavo turėdamas tikslų įvykiu planą.

Dar senovės graikų dramaturgas Euripdas sakė: „Didžiausia nelaimė ― savosios tėvynės netekti“. Šią nelaimę patiria ir emigrantai, išvykdami iš tėvynės. Prarasdamas gimtąją šalį, kartu netenki ryšio su sava kalba, kultūra, žmonėmis ir aplinka. Nepaisant emigracijos minusų, kasmet šis procesas tik didėja. Emigranto dalia literatūroje buvo aptariama tiek XX amžiaus II pusėje, tiek aprašoma ir šiuolaikinių rašytojų. Savo kalboje apžvelgsiu, kuo panašus ir kuo skiriasi XX amžiaus II pusės ir dabartinių rašytojų vaizduojamas emigrantas.

Šių dienų pasaulis yra pakankamai taikus. Na nesantaikos Ukrainoje ir pastoviai vykstantys nesutarimai Izraelyje ir kitose panašaus tipo šalyse egzistuoja. Bet taip jau yra. Viso pasaulio taikos nemanau kad kada nors ir sulauksime. Tegalime džiaugtis tuo, kad Lietuvoje kol kas nevyksta joks karas. Mes galime būti ramūs, bent jau kol kas. Nes vykstant karams dauguma žmonių emigruoja ir, labai net gi dažnai, ir nebegrįžta į savo tėvynę. Jie tiesiog bijo to, kad visa tai dar kada nors gali pasikartoti.