Kai kūrinys pavadinamas „klasikiniu“, patvirtinama jo estetinė vertė ir svarba literatūros procese. Ką jums reiškia „klasikos“ sąvoka, kuriuos literatūros kūrinio bruožus išskirtumėte kaip būtinus „klasikiniam“? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais

Kristijonas Donelaitis, Martynas Mažvydas, Maironis, Žemaitė, V.Šekspyras ir kt.– ar šie autoriai jums ką nors primena? Manau, kad kiekvienas save išprususiu laikantis Lietuvos pilietis, privalo žinoti šiuos autorius, kaip žymiausius to meto klasikus kūrėjus, ir visai nesvarbu, kad jie ne iš vienos ir tos pačios epochos. Svarbu tai, kaip mes dabar galime įvardinti tai, ką jie kūrė, kuo mes didžiuojamės ir dėkojame turėdami tokį gausų lietuvių literatūros paveldą. Žinoma, kad be to, ką jie sukūrė, parašė, mes negalėtume šių asmenybių laikyti klasikais. Todėl kiekvieną iš jų atpažinti galime iš geriausių ir neužmirštamų kūrinių, specifinio rašymo stiliaus, galbūt išvaizdos. Taigi, visiems gerai žinoma K.Donelaičio poema „Metai“, M.Mažvydo „Katekizmas“, Maironio „Pavasario balsai“, Žemaitės ciklas „Laimė nutekėjimo“ ir daugybė kitų literatūros šedevrų, kuriuos galime laikyti klasikiniais, kurių neužmirš dar kartų kartos, apie kuriuos dar bus kalbama, interpretuojama eilę metų. Ir visa tai verčia susimąstyti, kodėl taip yra. Kuo taip ypatingas įvertinimas, įvardijimas, kad kūrinys yra „klasikinis“.