Esama daug dramaturgijos tekstų, kurių herojais pasirinktos istorinės asmenybės. Remdamiesi lietuvių literatūros pavyzdžiais, aptarkite, koks meninės išmonės ir istorinių faktų santykis tokiuose dramos kūriniuose. Kodėl, jūsų nuomone, rašytojai pasirinko šias asmenybes savo kūrinių herojais?

Savo kalbą norėčiau pradėti žymaus lietuvių rašytojo Balio Sruogos citata: „Praeitį iš pasakos padaryti – istorijos ir jos pagalbinių mokslų uždavinys. Bet padaryti ją savą ir mylimą – tai jau dailiosios literatūros reikalas ir pareiga“. Šie žodžiai, manau, puikiai apibrėžia istorijos mokslo ir literatūros tikslų pagrindinį skirtumą. Paprasčiau kalbant, istorikas privalo vaizduoti objektyvią tiesą, atsiribodamas nuo savęs ir savo paties praeities, tuo tarpu menininkui leidžiama istoriją interpretuoti, tarsi pritaikyti ją sau, pasirenkant priimtimiausią, artimiausią variantą. Būtent apie šį interpretacijos ir tiesos santykį lietuvių literatūroje šiandien kalbėsiu. Tiksliau tariant, savo kalboje aptarsiu Justino Marcinkevičiaus dramas „Mindaugas“ ir „Mažvydas`“, taip pat bandysiu atsakyti į klausimą kodėl rašytojas savo kūrinių protagonistais pasirinko būtent šias istorines asmenybes.