Amžinųjų vertybių - draugystės ir atsakomybės - kaita literatūroje

Visų pirma, amžinųjų vertybių mokomasi jau vaikystėje. Visą gyvenimą tėvai moko savo vaikus, kas yra gerai, kas yra blogai, kaip elgtis patekus į sudėtingas situacijas. Tėvai stengiasi savo atžalom perduoti visą savo sukauptą gyvenimo patirtį. Tėvas su motina linki savo vaikam gero, jų tarpusavio ryšiai yra atviri ir nuoširdūs. Taip yra ne tik realiame gyvenime, bet ir literatūroje. Garsaus lietuvių rašytojas, prozininkas ir vertėjas, tęsęs Jono Biliūno pradėtas psichologinės prozos tradicijas, Juozas Aputis taip pat pasakoja apie vertybes ir jų kaitą. Juozas Aputis, esmingai modernizuodamas lietuvių novelę ir apysaką, prisidėjo prie šių žanrų atgimimo ir suklestėjimo. Priklausydamas sovietmečio „tyliųjų modernistų“ kartai, literatūrai jis siekė grąžinti estetinę vertę ir pasakyti kuo daugiau tiesos apie žmogų ir istorinį laiką. Kiekviena nauja rašytojo knyga būdavo savaip simptomiška, etapiška, tapdavo nauju laipteliu lietuvių prozos pasakojimo raidoje. Novelėje “Vakarėjant gražios dobilienos” pasakojama, kaip jaunas sūnus nori padėti savo sergančiam tėvui. Jam reikalinga pažyma, todėl tėvas ir sūnus kartu važiuoja į miestelį pas gydytojus. Tačiau vaiko niekas nenori išklausyti ir padėti. Pyksta, kad trukdo laiką, bet vaikas kaip koks suaugęs žmogus gina savo tiesą ir visais įmanomais būdais nori padėti akyse silpstančiam savo tėvui. Vaikas nuoširdžiai stengiasi pagelbėti, juos su tėčiu sieja labai stiprus ir šiltas ryšys, kurio niekam nepavyksta nutraukti. Šis kūrinys įrodo, kad svarbiausia yra doras ryšys tarp tėvų ir vaikų. Taigi, amžinosios vertybės - šiltas ryšys, tarpusavio supratimas ir pagarba išlieka visada.