Lietuviškumo samprata lietuvių poezijoje

Lietuviškumas – tai papročiai, istorija, paveldas, tradicijos, protėviai, bet, visų pirma, kalba. Įvairių religijų šventose knygose paliudijima dieviška kalbos prigimtis: Senajame Testamente Dievas leidžia Adomui suteikti vardus viskam, kas yra Jo sukurtame pasaulyje, o Senovės indų panteone yra ir Kalbos Viešpats. Lietuvių poezijoje kalba taip pat yra didžiulė vertybė, susiejama su gamtiniu ir istoriniu tautos buvimu. Kalba duoda mums išskirtinumo, savitumo ir niekas kitas tautos taip negali sujungti, kaip ji. Apie panašius dalykus (lietuviškumą, lietuvybę) kalba XIX amžiaus lietuvių Romantizmo atstovas Maironis ir XX a. – XXI a. pr. lietuvių poetas Justinas Marcinkevičius. Romantikas Jonas Mačiulis – Maironis yra vienas žymiausių XIX a.pab. – XX a.pr. lietuvių poetų, pasižymėjęs tautiškumu, patriotiškumu, o savo eilėraštyje „Trakų pilis“ iškelia skaitytojams Lietuvos istorinę atmintį į paviršių ir kviečia didžiuotis ja. Jau minėjau, kad Maironis – romantikas, todėl jam svarbu ne tik žmogaus jausmai, bet ir istorinės atminties gaivinimas. „Trakų pilies“ eilėraščio žmogus yra tik pakeleivis, važiuodamas pro Trakų pilies griūvančias sienas: „Kada tik keliu važiavau pro Trakus, /Man verkė iš skausmo širdis“. Matome, kad lyrinis subjektas yra nusivylęs, jog tautiečiai netausoja Trakų pilies, juk ji, ypač šiame eilėraštyje, yra vaizduojama, kaip didžiausias istorinės atminties palikimas,- sugrius Trakų pilis, pasimirš ir istorija: „ Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienos,/ Kas dieną nyksta, apleistos ir vienos“. Rašytojas šį jausmą dar labiau sustiprina retoriniais sušukimais ir klausimais: „Kur tavo galia, garsi palikimais?/Kur ta senovė brangi atminimais?“. Žinome, kad Maironio kūrybai didelę įtaką darė Lietuvos spaudos draudimas įvestas po 1863-1864m. sukilimo, todėl ir jo kūrybos svarbiausias tikslas – prikelti tautą, primenant jos garbingą praeitį.Taigi, patriotinėje lyrikoje svarbi garbingos Lietuvos praeities tema. Kaip įprasta romantikams, ir Maironiui, Lietuvos istorija tampa įkvėpimo šaltiniu, skatina mąstyti apie tuometinę varganą Lietuvos padėtį, o kartu Maironis atlieka ir tautos budintojo pareigą, juk ne verta pasiduoti, kai tiek kovota dėl tėvynės jau nuo Vytauto Didžiojo laikų.