Biblinio sūnaus paklydėlio įvaizdžio daugiaprasmiškumas lietuvių poezijoje

Šventajame Rašte gausu įvairiausių pamokančių istorijų ir pasakojimų, kuriuose slypi svarbiausia pasaulio išmintis ir idėjos. Jame vaizduojamos didžiausios vertybės, skatinama elgtis dorai ir teisingai, mylėti artimą. Bibliniai tekstai ugdo žmogaus asmenybę bei padeda atrasti dvasios pusiausvyrą ir ramybę, kurios visi atkakliai ieško. Šventojo Rašto istorijos taip pat įkvepia rašytojus kurti naujus šedevrus. Religinių motyvų galime rasti ne vieno autoriaus kūrinyje. Vienas iš rašytojus įkvepiančių pavyzdžių yra Naujajame Testamente esantis pasakojimas apie sūnų palaidūną. Šios puikiai žinomos istorijos motyvus galime pastebėti ir žymių XX a. lietuvių poetų Bernardo Brazdžionio, Sigito Gedos, Vytauto Mačernio kūryboje. Iš minėto pasakojimo atsirado sūnaus paklydėlio – žmogaus, ignoruojančio ryšius su tėvais ar bendruomene, švaistūno, amžino klajūno, nuolat kažko ieškančio – sąvoka. Tad šiandien savo kalboje aptarsiu, koks yra biblinio sūnaus paklydėlio įvaizdžio daugiaprasmiškumas lietuvių poezijoje.

                      Poeto Vytauto Mačernio kūryboje sūnus paklydėlis – nerimastingas, nuolat abejojantis klajūnas, ieškantis didelių vertybių, gyvenimo prasmės ir tikrojo kelio. Kelionės, ieškojimo, pažinimo motyvas ypač ryškus garsiajame Mačernio „Metų sonetų“ cikle. 25-ame „Rudens“ sonete poetas rašo: „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, / Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės: / Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių / Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.“ Lyrinis subjektas yra klajoklis, vedamas nežinios ir nerimo. Tai vienišas keleivis, nežinantis kelionės tikslo ir puikiai suvokiantis savo būties beprasmybę. Jo gyvenimas, visai kaip ir biblinės istorijos veikėjo, yra „palaidas“, eilėraščio žmogus mėgaujasi likimo teikiamais malonumais, tačiau po kurio laiko jam vėl tenka „nešti“ gyvenimą „kaip naštą ant peties“. Šiuo supriešinimu („vaisius“ – „našta“) atskleidžiamas gyvenimo sudėtingumas, jo malonės ir kančios. Lyrinis „aš“ ieško atsakymo į svarbų egzistencinį klausimą: „Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“ Į tai jam nepajėgia atsakyti net kunigai ir filosofai, todėl lyrinis subjektas ir toliau eina „šio klausimo keliu“. „Po nežinios dangum“ keliaujantis pavargęs eilėraščio žmogus atsipalaiduoti užsuka į „užsimiršimo smuklę pakely“.