Ypatingų poreikių vaikai ir jų mokymosi sunkumai

Specialiųjų ugdymosi poreikių tema dėmesį patraukė, kai, perskaičiusi lakonišką informaciją, sužinojau, jog Lietuvoje kas dešimtas moksleivis turi ypatingų ugdymosi poreikių. Kadangi tai – iš tikrųjų didelis mokinių skaičius, natūraliai pirmiausia kilo mintis, kad šie statistiniai duomenys - klaidingi. Vis dėlto pasidomėjusi plačiau, įsitikinau, kiek mažai žinome apie realius mokyklose vykstančius procesus. Nors pastaruoju metu pasirodė daug publikacijų apie mažus mokytojų atlyginimus, švietimo sistemos ir darbo rinkos santykius, aukštojo mokslo kokybę, tačiau, regis, akiračio paribyje liko tai, be ko švietimo sistema neturėtų jokios prasmės – tai yra mokiniai, jų kasdienės bėdos ir džiaugsmai, jų poreikiai. Todėl nusprendžiau labiau pasidomėti „nemadinga“, bet tikrai labai aktualia tema – apie tai, kaip Lietuvoje yra įgyvendinamas siekis užtikrinti veiksmingą ugdymąsi specialiųjų poreikių mokiniams, apie tai, su kokiomis problemomis šioje srityje susiduriama, kokių tendencijų galima įžvelgti.

1991 metais priimtame Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme buvo pateiktas apibrėžimas: „ypatingų poreikių mokinys – mokinys, kurio galimybės mokytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų“. Jame pabrėžiamas mokinio kitoniškumas dėl mokymosi sunkumų, kurių sukelia jo turimas sutrikimas. Per pastaruosius penkiolika metų Lietuvos švietimo sistema labai keitėsi, kartu keitėsi ir požiūris į priežastis, sąlygojančias mokymosi sunkumus, su kuriais susiduria mokiniai. Pradėta akcentuoti ne vieną ar kitą mokinio negalią, bet dėmesys perkeltas į ugdymo procesą, prabilta apie specialias pagalbos vaiko ugdymo priemones. Ir apie materialines priemones, užtikrinančias kokybiško švietimo prieinamumą visiems vaikams.

Galima teigti, kad mokyklose įvyko tyli revoliucija. Mokykla atsivėrė mokinių individualių savybių įvairovei. Pradėta vadovautis prielaida, kad individualių mokinių skirtumai yra ne tik iššūkis mokytojams, mokyklų vadovams, bet ir svarbi tolerancijos, solidarumo ugdymo paskata. Mokiniai mokosi vienas iš kito, taip pat ir iš tarpusavio skirtumų. Remtasi taip pat psichologų, pedagogų išvadomis, kad įvairių sutrikimų turintys vaikai, mokydamiesi bendrojo lavinimo mokyklų bendrosiose klasėse, daug sparčiau tobulėja, nei uždaryti į stigmatizuotą getą.

Lietuva kuria lanksčią švietimo sistemą. Europoje egzistuoja ir kitokios sistemos, nors bendra Europos Sąjungos valstybėse tendencija labai aiški – kuo daugiau specialiųjų poreikių vaikų turi mokytis drauge su bendraamžiais bendrojo lavinimo mokyklose.