Žmogiškųjų išteklių valdymo strategijos kūrimas rajono savivaldybėse: Radviliškio rajono atvejis

Tyrimo problemos aktualumas. Gyventojų skaičius mažėja visoje Lietuvoje, tačiau dar sparčiau demografinė situacija blogėja kaimiškosiose savivaldybėse. Statistikos departamento (2016) duomenimis kasmet Lietuvos kaimai patiria apie 14 tūkst. žmogiškųjų išteklių nuostolių.

Tyrimo problematika. Išvyko didžioji dalis energingų ir išsilavinusių žmonių. Likusieji kaimo žmogiškieji ištekliai yra probleminiai dėl žemo išsilavinimo lygio. Vidickienės ir kt. (2015) teigimu žinių visuomenėje, kurioje pagrindinis sėkmės rezervas glūdi sugebėjime panaudoti žmogiškuosius išteklius kaip žinių nešėjus ir gamintojus, žmonių trūkumas daro kaimiškus regionus dar pažeidžiamesnius.  

Tyrimo naujumas. Kaime didelis nedarbo lygis, daug socialinės pašalpos gavėjų, pensinio amžiaus žmonių. Kaimo gyventojų senėjimą lemia ne tik mažėjantis gimstamumas, bet ir jaunimo nenoras gyventi kaime (Žalioji knyga 2010). Nėra sudaryta sąlygų jaunimui užsiimti veikla atitinkančia jų profesiją. Ne atsitiktinai teigiama, kad konkretaus asmens gerovė pirmiausia sukuriama darbu (Gruževskis, 2002, p. 21). Vaitekūno (2011) manymu, užimtumas yra lyg tiltas, jungiantis ekonomikos augimą ir žmogiškųjų išteklių raidą.

Jasaitis (2014)  nagrinėdamas užmiesčio raidos problematiką pastebi, kad masiškas žmogiškųjų išteklių praradimas yra neapgalvoto valstybės strateginio planavimo pasekmė. Pastarojo teigimu Panevėžys jau prarado „didmiesčio“ statusą, nes jame nebėra 100 tūkst. gyventojų. Prie tokios pat ribos artėja ir Šiauliai, o visa Šiaurės Lietuva tapo niekaip ir nuosmukio neišlipančia ir vis didesnės šalpos reikalaujančia „problemine teritorija“. Vaitekūnas (2008) teigia, kad gyventojai yra svarbiausi kiekvienos šalies ištekliai. Augantis gyventojų skaičius ir gerėjanti jų kokybinė struktūra užtikrina valstybės gerovę. Todėl pastaruoju metu, kai mūsų valstybė kasmet praranda po keliasdešimt tūkstančių žmonių, žmogiškųjų išteklių nuostolių problema yra daugelio mokslininkų dėmesio centre. Tad įgyvendinant kaimo politiką, skirtą poindustrinės visuomenės kūrimui, turi būti akcentuojama pagrindinio šio visuomenės raidos etapo ekonominio ištekliaus – kaimiškų regionų gyventojų, kaip žinių turėtojų ir valdytojų, skaičiaus svarba (Vidickienė ir kt., 2015). Apibendrintai galima teigti, kad siekiant pagerinti kaimiškųjų vietovių demografinę, ekonominę, kultūrinę, socialinę padėtį privalu vietovių strateginį planavimą sieti su žmogiškaisiais ištekliais. Anot Jasaičio (2010) situacija pasikeis tuomet, kai savivaldybės matydamos blogėjančią savivaldybės situaciją rajone ims energingai ieškoti galimybių pagerinti ypač jaunų žmonių užimtumą. Jasaičio ir Ratkevičienės (2012) teigimu kaimo gyvenimo kokybė bus užtikrinta tuomet kai bus pakankamai darbo vietų. Taip pat siekiant gerinti gyvenimo kokybę kaimuose svarbu suteikti galimybę vietos gyventojams gauti reikiamas paslaugas. Ypač svarbiu dalyku, priimant sprendimą gyventi kaime, tampa galimybė operatyviai gauti kokybiškas sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos, policijos, valdžios institucijų ir kitas paslaugas (Žalioji knyga, 2010). Žaliosios knygos „Lietuvos kaimo ateitis“ (2010) diskusijų apibendrinime taip pat išskiriama, kad sprendimą gyventi kaimiškosiose savivaldybėse labiausiai lemtų galimybę rasti darbo vietą. Kadangi užimtumas - vienas pagrindinių žmogaus gyvenimo kokybės rodiklių (Ratkevičienė 2005). Būtent  kaimuose didžioji dauguma yra užimti agrariniame sektoriuje (Jasaitis, 2014 p.3). Teigiama, kad žemės ūkio kaip pagrindinės kaimo gyventojų ekonominės veiklos reikšmė Lietuvoje mažėja (Kšivickienė, Ribašauskienės 2007), todėl vienpusiška orientacija į agrarinį sektorių siekiant atitaisyti susidariusią padėtį kaimo vietovėse yra didžiausia Lietuvos regioninės politikos problema.

Arimavičiūtės (2012) teigimu pažangioms permainoms savivaldybėse užtikrinti būtina tobulinti kaimo raidos sistemingą planavimą vietiniu lygmeniu. Pastebima, kad vietovių strateginis planavimas, kuomet į šį procesą yra įtraukiami vietos atstovai, yra ganėtinai naujas ir daug žinių reikalaujantis procesas. Pagrindinės permainos strateginio vietovių planavimo kontekste išryškėjo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Planavimo procesas keitėsi iš esmės pradėjus įgyvendinti LEADER+ pobūdžio programą ko pasekoje 2004-2005 m. Lietuvoje susikūrė 33 Vietos veiklos  grupės, kurios savo ruožtu ėmė rengti vietovių plėtros strategijas. Taigi, tuštėjant sodyboms ir ištisiems kaimams, pagrindiniu kaimo politikos uždaviniu privalo išlikti siekis išvengti depopuliacijos kaimiškuose regionuose, nes kaimo vietovės rečiau apgyvendintos, ir net nedidelis gyventojų skaičiaus sumažėjimas čia daro juntamą įtaką kaimo bendruomenės gyvenimui (Vidickienė ir kt., 2015).

Pagrindinę šio tiriamojo darbo problemą galima apibūdinti tokiais klausimais:

Kokios pagrindinės priežastys sąlygoja rajono žmogiškųjų išteklių praradimą? Ar savivaldybėje skiriamas pakankamas dėmesys rajono žmogiškųjų išteklių praradimo problemai spręsti?

Kaimo politikos pagrindas nustatant strateginius tikslus ir parenkant prioritetus - tai būdų skirtų išvengti depopuliacijos kaimiškuose regionuose ieškojimas. Gyvenimo kokybė kaime bus užtikrinta tuomet, kai atokesnių vietovių gyventojams bus sukurtos sąlygos gauti poreikius ir lūkesčius atitinkantį darbą. Tad, viešojo administravimo institucijos skirdamos žymiai daugiau dėmesio ekonominės veiklos, alternatyvios (neagrarinės) veiklos, skatinimui atokesnėse vietovėse gali išspręsti nedarbo problemą, padidinti kaimo gyventojų pajamas.

Problemos ištirtumas. Neurbanizuotų ir žemo urbanizacinio lygio vietovių raidos procesai nagrinėjami nuo seniausiųjų laikų. Gana išsamiai Lietuvos kaimo pokyčius aptarė Lietuvos agrarinės ekonomikos pradininkas, žemės ūkio ministras prof. Jonas Pranas Aleksa. Šiandieninėje Lietuvoje kaimo vietovių pokyčius analizuoja Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto, Lietuvos žemės ūkio, Klaipėdos ir Lietuvos Edukologinio universiteto mokslininkai taip pat ir Šiaulių universiteto mokslininkai. Kaimo plėtros problemas Lietuvoje nagrinėjo šie autoriai: kaimo plėtros tyrimų integralumą ir kompleksiškumą, mokymo, švietimo įtaką kaimo gyventojų verslumui, ūkių konkurencingumui, smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą kaimo vietovėse, neurbanizuotų vietovių šiuolaikinių funkcijų sistemą – J. Jasaitis (2010, 2014); žemės ūkio politikos raidą – A. Poviliūnas (2008), R. Melnikienė D (2006)., kaimo gyventojų ekonominius ir socialinius veiksnius analizavo Vidickienė (2006) kaimo patrauklumą gyventi R. Melnikienė D (2006, 2015) Vidickienė (2006, 2015); alternatyvas kaimo vietovėse siūlė A. Astromskienė, J. Ramanauskienė,  R. Adomienė (2012). Kalbant apie kaimo plėtros galimybes įgyvendinant bendruomenių strategijas galima išskirti: V. Atkočiūnienę (2012).

Darbo naujumas. Minėtų autorių darbuose išsamiai aptariamos problemos, su kuriomis susiduria šiandieninis kaimas. Yra pateikiami bendri sprendimo būdai,  tačiau  nėra išskirta konkrečių strateginių politikos priemonių, konkrečioje vietovėje, žmogiškųjų išteklių praradimo, išsaugojimo problemai spręsti. Privalu atsižvelgti į tam tikros vietovės demografinę situaciją, ištirti bazinius socialinius poreikius, vietos išteklius, gyventojų poreikius ir lūkesčius. Taigi, darbe surinkti statistiniai duomenys, atlikta demografinių rodiklių analizė, gauti apklausos rezultatai leis įvertinti dabartinę rajono situaciją ir pasiūlyti veiksmų planą skirtą Radviliškio rajono žmogiškųjų išteklių problematikai spręsti.

Tyrimo objektas. Strateginis žmogiškųjų išteklių valdymas

Tyrimo dalykas. Strateginis Radviliškio rajono žmogiškųjų išteklių valdymas

Jasaitis (2014) teigia, kad sukurti efektyvią užmiesčio vietovių raidos strategiją įmanoma tik kompleksiškai išnagrinėjus ir įvertinus jų dabartinę situaciją, išanalizavus visų socialinių grupių struktūrą, ištyrus jų bazinius socialinius poreikius. Taigi, tyrimo tikslas: ištyrus Radviliškio rajono situaciją įvardinti pagrindines priežastis, kurios sąlygoja žmogiškųjų išteklių nuostolius ir pasiūlyti strateginio planavimo galimybes, skirtas šiai problemai spręsti.

Tyrimo uždaviniai:

1. Atlikti mokslinės literatūros analizę skirtą žmogiškųjų išteklių strateginio valdymo teoriniams aspektams išskirti.
2. Pagal pasirinktą metodiką ištirti Radviliškio rajono situaciją.
3. Remiantis gautais analizės rezultatais pasiūlyti veiksmų planą skirtą Radviliškio rajono žmogiškųjų išteklių problemai spręsti.

Tyrimo metodai: teorinių šaltinių analizė: naujausios mokslinės literatūros analizavimas ir apibendrinimas, mokslinių straipsnių analizė; strateginio planavimo metodikų palyginimas; dokumentų analizė: statistinių duomenų analizė, strateginių plėtros planų ir vietos veiklos grupių plėtros planų lyginamoji analizė; duomenų sisteminimas ir analizė, antrinė duomenų analizė.