Psichologinė serijinių žudikų charakteristika

Lietuvoje serijinių žudikų tema yra mažai gvildenama, tačiau Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur šis nusikaltimas pasireiškia plačiausiai pasaulyje, informaciją apie tai, kokiomis savybėmis charakterizuojami tokie nusikaltėliai, galima rasti remiantis skirtingomis sudarytomis serijinių žudikų tipologijomis. Šio rašto darbo tikslas – remiantis moksliniais literatūros šaltiniais, aprašyti psichologinę serijinių žudikų charakteristiką. Darbe apibrėžiamos sąvokos, vartojamos kalbant apie žmogžudystes, aptariamos skirtingos serijinių žudikų tipologijos bei serijinės žudikės moterys, taip pat aprašomi veiksniai, svarbūs serijinėse žmogžudystėse – aukos bei jų pasirinkimo pobūdis, taip pat nusikaltimo vieta. Skirtingose šaltiniuose išdėstyta informacija apie serijinius žudikus išskiria įvarius jų tipus, taip pat paaiškėja, jog skiriasi šio pobūdžio žmogžudystės, kuomet jas atlieka moterys. Kalbant apie Jungtines Valstijas, nesunku nagrinėti ir remtis skirtingais moksliniais šaltiniais, tačiau, kadangi Lietuvoje tokių nusikaltimų maža, trūksta tyrimų, o taip pat ir atvejų, kuriais remiantis, charakteristiką būtų lengva pritaikyti mūsų šalies kontekste.

Raktiniai žodžiai: serijiniai žudikai, žmogžudystė, žudiko tipologija, tipologiniai bruožai.

Žmonija visuomet pasižymėjo žiaurumu – jau anksčiausiuose raštuose galima aptikti apdainuotų karų, mūšių, religijose propaguotas kūdikių, nekaltų mergelių aukojimas, siekiant valdžios neretai būdavo pasitelkiama klasta – nužudomas ar nunuodijamas karalius ar imperatorius. Šis brutalumas žmonėse išliko per amžius ir, keičiantis istoriniam, socialiniam ir kultūriniam kontekstui, keitėsi ir agresijos, žiaurumo, žudymo išraiškos ir formos. Tobulėjo ginklai, karo ir mūšio taktikos, atsirado nepastebimų nuodų. Kino ir televizijos ekranuose šmėžuoja kraujo vaizdai, aidi klyksmai ir šūviai. Jau nuo mažens šie vaizdai prieinami vaikams, kurie vėliau demonstruoja matytus vaizdus žaisdami lėlėmis, o retkarčiais jų eksperimentų objektais tampa kiemo draugai ar augintiniai. Žudymas propaguojamas ir kompiuteriniuose žaidimuose, kuriuose dažniausiai stojama ne į teisėtvarkos ar tvarkdarių pusę, o į „blogiukų“ – tų, kurie terorizuoja, kankina, atima gyvybes. Atrodo, jog žudymas turėtų būti įaugęs į mūsų esybę ir kraują, tačiau vakaro žiniose išgirdus apie brutaliai nužudytą merginą, oda pasišiaušia, nukrečia šiurpas. Kodėl? Galbūt dėl to, jog neįsivaizduojame, koks žmogus galėtų iš tiesų taip pasielgti. Ar tai toks pat nevisprotis, kokį esame linkę matyti kino ar televizijos ekrane? Pasirodo, jog žudikas ne visuomet yra pamišęs – žudiku gali būti bet koks asmuo, kaimynas, bendradarbis ar giminaitis, apie kurį nė nemanytume pagalvoti.

Šią temą pasirinkau pastebėjusi, jog pastaruoju metu itin išaugo susidomėjimas įvairiais nusikaltėliais – narkotikų prekeiviais, persekiotojais, pagrobėjais, žudikais. Šie ir kiti nusikaltėliai yra gana ryškiai romantizuojami, į kai kuriuos iš jų bandoma lygiuotis (pavyzdžiui, į narkotikų baroną Pablo Escobar). Nors internete apstu informacijos apie atskirus nusikaltimų atvejus, pamaniau, jog būtų įdomu panagrinėti psichologinius nusikaltėlių aspektus. Pasirinkau serijinius žudikus dėl to, jog jie plačiausiai siejami su įvairiais psichologiniais ir asmenybės sutrikimais, be to, per praėjusį pusmetį pastebėjau, jog ši tema ypač atgijo kino, televizijos platformose – šiemet pasirodė pora dokumentinių ir vaidybinių filmų, serialų apie Ted‘ą Bundy (vaidybinis filmas Extremely Wicked, Shockingly Evil and Vile, rež. Joe Berlinger; dokumentinis serijų ciklas Conversations with a Killer: The Ted Bundy Tapes, rež. Joe Berlinger), taip pat galima būtų išskirti ir vaidybinį amerikiečių režisieriaus Quentin‘o Tarantino filmą „Once Upon a Time in Hollywood“, kuris susilaukė keletos minučių ovacijų atsistojus Kanų kino festivalyje.

Labiau įsigilinus į serijinių žudikų temą suvokiau tikrąjį šių nusikaltėlių nenuspėjamumą ir brutalumą. Bandysiu tai perteikti šiame rašto darbe.