Psichologinė antropologija

Psichologinė antropologija tiria psichologines sąlygas, kurios skatina socialinių sistemų patvarumą ir kaitą, o jos tikslas yra geriau suprasti sąryšį tarp kultūros ir individo. Šios krypties atstovai antropologinius tyrimus atlieka pasitelkdami psichologines sąvokas ir metodus.
Kai kurie mokslininkai įrodinėja, kad visa antropologija yra psichologinė (Bock, 1988: 1). Supaprastintai apibūdinama kaip „elgsenos mokslas“, psichologija apima antropologiją, kuri susitelkia ties „mokslu apie žmogų“. Taigi logiška, kad be žmogaus elgsenos, antropologijos sritis neegzistuotų. Tačiau daugelis antropologų tyrinėjo žmonių sistemų elgseną be detalaus domėjimosi psichologinėmis teorijomis. Vis dėlto jei psichologijos reikšmė antropologijoje būtų paneigiama, etnografija būtų priversta atsisakyti nuorodų į suvokimą, motyvaciją, vystymąsi ir mokymąsi.
Yra ir kita, praktiškesnė, priežastis, kodėl antropologijoje turi būti atsižvelgta į psichologiją. Etnografinės medžiagos rinkimas reikalauja suformuoti dvipusius santykius tarp mokslininko ir tyrinėjamų žmonių. Skirtingos antropologų asmenybės dažnai yra stebėjimo ir surinktos informacijos interpretacijos bei mokslininkų gebėjimo sutarti su grupėmis ir žmonėmis, kuriuos jie tyrinėja, skirtumų priežastis (Bock, 1988: 4).

Darbo tikslas: ištirti psichologinės krypties svarbą antropologijos mokslui.

Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti istorinę psichologinės antropologijos mokyklos raidą.
2. Apžvelgti psichologinės antropologijos naudojamus metodus ir technikas.

Darbas buvo atliekamas naudojant mokslinės literatūros analizę.