Psichologinės pagalbos būdai

Psichologiniai sunkumai toliau bus suprantami kaip daugiau ar mažiau pastovūs žmogaus mąstymo, elgesio ir/ar emocinio patyrimo būdai, kurie kelia žmogui subjektyvų nepasitenkinimą/diskomfortą ir/ar neigiamai veikia jo(s) santykius su aplinkiniais. Psichologiniai sunkumai gali būti daugiau ar mažiau “sunkūs” – nuo blogos nuotaikos iki visiškai dizorganizuojančio psichikos sutrikimo. Niekada nereikia pamiršti, kad kaip ir bet kuri kita sąvoka, “psichinio sunkumo/problemos” sąvoka yra socialinė konstrukcija. Taigi, atsakymai į klausimus “kas tai yra?”, “kokiomis savybėmis pasižymi?”, “kaip ilgai trunka?” ir “kaip su tuo tvarkytis?” mano požiūriu yra socialinio susitarimo reikalas, o ne kažkoks objektyvus faktas kurį reikia mokslui atrasti. Pirmus tris klausimus kiek plačiau liečiau ankstesniame tekste, o šiame skyriuje plačiau panagrinėsiu klausimą “kaip su tuo tvarkytis?”.

TRUMPA ISTORINĖ APŽVALGA

Kaip ir kiekviena socialinė konstrukcija, atsakymas į šį klausimą priklauso nuo istorinio ir kultūrinio konteksto. Žiloje senovėje buvo manoma, kad aplinkinių požiūriu keistai besielgiantys žmonės yra demonų apsėsti. Hipokratas atmetė šį požiūrį ir teigė, kad psichikos sutrikimai turi natūralią priežastį, būtent, keturių kūno skysčių pusiausvyros sutrikimą. Pavyzdžiui, žmogus tampa prislėgtas, jei jo kūne atsiranda per daug juodosios tulžies. Kūno skysčių disbalanso atveju Hipokratas siūlė nuleisti kraujo.

Romėnai praplėtė gydymo metodų arsenalą. Psichologiniams sunkumams palengvinti jie siūlė vonias, fizinius pratimus, masažą ir vyną. Viduramžiais aiškinant psichikos sutrikimus buvo grįžta prie “piktųjų dvasių apsėdimo” idėjos. Piktąsias dvasias turėtų išvaryti egzorcizmo procedūra. O jei žmogus nepataisomai apsėstas, gal geriau jį išvis sudeginti su visu šėtonu sėdinčiu jo viduje? Kodėl gi ne.