Lietuvos kultūros įstaigų tipologija, veikla ir teritorinė sklaida

Kultūra – tai įvairialypis ir daugiakryptis procesas, apjungiantis visuomenės bei individo kūrybinę veiklą, kultūros vartojimą ir dalyvavimą kultūros vyksme, atskleidžiantis įvairiomis kūrybinės raiškos formomis bei būdais. Valstybės vykdoma kultūros politika sudaro atitinkamas sąlygas visuomenės bei individo kultūrinei veiklai, kultūros vertybių kūrimui ir sklaidai, individualios kultūros formavimuisi bei tobulėjimui.

Darbo aktualumas. Šiandieninė Lietuvos visuomenė – dinamiška ir sparčiai modernėjanti. Kultūra kaip žmogaus kuriama vertybių sistema integruoja visuomenės politinės, socialinės, ekonominės raidos procesą, gali pagreitinti krašto socialinę bei ekonominę plėtrą. Vienas iš svarbių vertybių puoselėjimo židinių periferijoje, kuriuose gali būti sudaromos sąlygos bendruomenės nariams prasmingai leisti laisvalaikį, atnaujinti profesines žinias, patenkinti žmoniškąjį smalsumą, yra daugiafunkcinis kultūros centras. Kultūra svarbi ne vien todėl, kad turime išlaikyti savo kalbą, tautinį meną ir įvairialypį kultūros paveldą. Kalbėdami apie kultūrą privalome kalbėti apie esminius tautos gebėjimų išlaikymą. Tie gebėjimai užtikrina, kad sugebėsime ne tik išlaikyti paveldą, bet ir kurti naujoves, naujus reiškinius. Kultūra suvoktina kaip tam tikros visos visuomenės kūrybinių galių raiška ir jų išlaikymas, o visa tai kurti padeda kultūros įstaigos ir visuomenės noras integruotis į šį kultūrinį gyvenimą.

Darbo problema. Kultūros įstaigai šiandien nepakanka tik vadintis svarbia, gerai dirbančia ir tobulėjančia jeigu jos darbuotojai neras bendraminčių bendruomenėje. Lietuvos kultūros centrų asociacijos atstovai sako, kad Lietuvoje veikia per 738 kultūros centrų su filialais, daugelis jų suburia daugybę žmonių, kurie lanko įvairius būrelius, meno kolektyvus, mokyklėles, studijas. Nors kai kada kultūros centrai pavadinami „senais reliktais“, jų atstovai sako, kad tai nėra „užsistovėjęs vanduo“. Šiuo metu yra stipriai pasikeitusi sociokultūrinio darbo įtakos sfera, pasiūlos adresatas. Šiuolaikinės kultūros tyrinėtojai pastebi ne tik visuomenės kultūros formų gausą ir įvairovę, bet atkreipia dėmesį į tai, kad kitokia tapo visuomenės vertybių hierarchija, įvairesnis ir liberalesnis tapo skirtingų žmonių socialinių grupių skonis ir poreikis. Viena iš opiausių kultūros centro problemų šiandien – kaip kokybiškai realizuoti savo funkcija, kokios jos tūrėtų būti, kaip pritraukti bendruomenės narius, plėtojant intelektualinius išteklius, teikiant edukacines paslaugas ir ugdant pilietinę visuomenę.

Šiandien kultūros centrai turi nemažai veiklos turinio, krypties pasirinkimo galimybių. Galime pastebėti, kad kartais jie lieka tik etninės kultūros ir tautinio tapatumo išlikimo garantu arba tampa dinamiškomis įstaigomis, gebančiomis pasitelkti naujausias technologijas, bendruomenės nariams pasiūlyti aktyvų laisvalaikį, pramogas, švietėjišką veiklą, sumaniai ugdyti pilietiškumą, tautos tapatumą pateikti kaip pasididžiavimą, o ne muziejinę relikviją.

Savo kursiniame darbe nagrinėsiu Lietuvos kultūros įstaigų klasifikaciją, kokios įstaigos yra valstybinės, o kurios privačios, aptarsiu šių įstaigų veiklą, ką jos gali pasiūlyti bendruomenės nariams ir taip pat kaip šios visos kultūrinės įstaigos išsidėsčiusios Lietuvos teritorijoje.