Veiksniai, lemiantys mokinių požiūrį į kūno kultūros pamokas

Aktualumas ir problema. Fizinis ugdymas, kaip vientiso (visybinio) ugdymo dalis, turėtų būti grindžiamas humanistinėmis ir demokratinėmis vertybėmis. Šios vertybės labiau svarbios bendrojo lavinimo moksleivių fizinio ugdymo pažangai. Derėtų paisyti atvirojo ir susiliejančiojo ugdymo idėjų, nes tradicinis pedagogui parankus mokymas kažin ar išspręstų asmenybės augimo, mokymo, lavinimo, auklėjimo ir formavimo, t. y. ugdymo problemas. Dauguma kūno kultūros mokytojų perprato šiuolaikę realybę: remdamiesi mokyklos reformos principais ir nuostatomis bei fizinio moksleivių ugdymo savitumais, keičia tradicinį vyksmą pažangesniu (D. Hopkins, M. Ainscow, M. West, 1998, p. 46). Fizinio moksleivių ugdymo turinys – sudėtinė bendrojo ugdymo turinio dalis. Todėl fizinio ugdymo turinį lemia ne tik bendrieji ir fizinio ugdymo tikslai, bet ir vyraujanti bendrojo ir fizinio ugdymo samprata. Ugdymo turinys orientuojamas į asmens visapusišką kūrybinę sklaidą, o ne į dalyko žinias, paremtas atmintimi (tai buvo būdinga ankstesniam mokymui). Dalyko mokymas dabar neatsiejamas nuo visų ugdytinio galių plėtojimo, todėl dabar išgyvendinama akademizmo tendencija, kuri absoliutino atskiro mokomojo dalyko uždavinius ir nedaug tesugebėjo juos derinti su savarankios ir kūrybingos asmenybės ugdymu. Remiantis šia nuostata, kūno kultūros mokomoji programa vadinama ugdomąja programa. Mokykla nėra pasyvi visuomenę aptarnaujanti bendruomenė. Anot I. J. Zuozienės (1998) Lietuvos moksleivių sveikata nėra gera.

Jau paauglystėje formuojasi biologiniai sveikatos rizikos veiksniai – antsvoris, padidėjęs kraujospūdis, sutrikusi kai kurių medžiagų apykaita. Plinta ir elgesio rizikos veiksniai – rūkymas,

alkoholio vartojimas, neracionali mityba, mažas fizinis aktyvumas (fizinis pasyvumas). E. Adaškevičienės (1999) teigimu, pastaruoju metu moksleiviams atsiranda hipokinezė (sumažėjęs judėjimo aktyvumas), didėjanti dėl kur kas daugiau atsirandančių sėdimų pramogų, mokymo procesų intensyvinimo, didesnio reikiamos informacijos kiekio, silpnesnės raumenų jėgos ir netreniruotumo, buitinio komforto troškimo. Dėl to atsiranda negatyvus požiūris į judėjimo aktyvumą, kūno kultūrą ir sportą. Hipokinezija mažina organizmo rezistentiškumą, fizinio krūvio

metu skatina greitesnį nuovargį, blogina fizinę raidą, didina riebalų kiekį, kūno masę.

Kaita yra sudėtingas reiškinys. Norint šį procesą bent kiek valdyti, reikia jį perprasti. Pirmiausia aptarsime jos sampratą, ir kaip ji pasireiškia institucijose ir individe. Švietimo kaita moksleivių pasiekimus galima paveikti tada, kai ji apima visą įvykių visumą: nuo švietimo politikos iki veiklos klasėje. Tai iš dalies paaiškina skirtingą reformos tempą, nes kiekvienas mokytojas tą procesą įveikia savo sparta. Kadangi įsipareigojama konkrečioms reformoms, todėl nevienoda sparta judančios įvairios mokytojų grupės gali priešingai vertinti tam tikrų valstybinės švietimo reformos aspektų naudą toje pačioje mokykloje. Be abejo, nereikėtų manyti, jog visi pokyčiai geri, ypač jei naujovių yra per daug. Galima laukti ketveriopo rezultato (D. Hopkins, M. Ainscow, M. West, 1998, p. 46).

Pastaraisiais metais sportas, kaip socialinis reiškinys, užima vis reikšmingesnę vietą visuomenės gyvenime. Daugeli žmonių jis traukia, kaip laisvalaikio praleidimo priemonė ar kaip viena iš savo tikslų ir siekių realizavimo formų. Nors sportu susidomima jau vaikystėje, tačiau aktyviai sportuoti bei siekti sportinių rezultatų pradedama paauglystės laikotarpiu, kada vertybių sistema dar nėra visiškai susiformavusi. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar fizinė veikla gali veikti asmenybės tobulėjimą, t.y. kokia įtaka fizinis aktyvumas, sportas daro žmogaus vertybių sistemai, moralumui, jo estetiniams gebėjimams, socialiniams santykiams (socializacijai, grupių formavimuisi), įvairių socialinių ir kultūrinių individo poreikiu formavimuisi ir patenkinimui, apskritai harmoningos asmenybės brandai.

Tyrimo problema – didėjantis protinis darbas ir statinis krūvis labai apribojo mokinių fizinį aktyvumą, nuslopino įgimtą žmogaus poreikį judėti. Daugybė mokinių nuovargį sukeliančių reiškinių aiškinama visų pirma nepakankamu jų fiziniu aktyvumu ir per dideliu protiniu krūviu. Ši situacija iššaukia papildomų tyrimų aktualumą.

Tyrimo objektas – veiksniai, lemiantys mokinių požiūrį š kūno kultūros pamokas.

Tyrimo tikslas – remiantis literatūros šaltiniais bei anketine apklausa išanalizuoti bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių požiūrį į kūno kultūros pamokas ir jų turinį.

Tyrimo uždaviniai:

Apžvelgti vaikų bendrojo ugdymo tikslus ir uždavinius.Išanalizuoti svarbiausius kūno kultūros pamokos bruožus.Apžvelgti kūno kultūros pamokų turinio įvairovę.Ištirti fizinio ugdymo kryptis ir funkcijas.Išskirti moksleivių fizinio ugdymo atnaujinimo principus.Nustatyti fizinio ugdymo kaitą bendrojo lavinimo mokyklose.

Tyrimo metodai – mokslinės literatūros šaltinių analizė, anketinė apklausa, statistinė tyrimo duomenų analizė.

Darbo struktūra – darbą sudaro trys skyriai, bendros išvados ir rekomendacijos mokytojams, 16 paveikslų, 1 lentelė , 43 šaltinių sąrašas, darbo santrauka, 1 priedas. Pirmajame skyriuje nagrinėjamos teorinės fizinio ugdymo kaitos bendrojo lavinimo mokyklose prielaidos. Antrajame ir trečiajame skyriuose atliktas tyrimas, siekiant nustatyti fizinio ugdymo kaitą bendrojo lavinimo mokykloje.