Atviras ir uždaras namų pasaulis Marcelijaus Martinaičio lyrikoje

Namų tema literatūroje – tiek prozoje, tiek poezijoje – yra viena prasmingiausių, dažnai besikartojančių ir, rodos, jau nebegalinti nei nustebinti, nei pasakyti ko nors nežinomo. Nepaisant to, kūrėjai visais laikais rašo ir, ko gero, rašys, savo darbuose minėdami namus, mąstydami apie juos, gilindamiesi į namų problematiką, reikšmę ir vaidmenį gyvenime. Kiekviena tauta, bendrija turi savitą namų suvokimo ir vaizdavimo mene principą. Kiekvienos etninės bendruomenės pasaulėvaizdis savyje talpina unikalų namų vaizdinį. Mes, lietuviai, galime didžiuotis per ilgą laiką išsaugotu archajišku namų suvokimu. Jis, neišnykdamas laiko tėkmėje, yra išreikštas visose meno srityse, be abejonės, ir literatūroje. Skirtingi autoriai savitai interpretuoja namų motyvą savo kūryboje, tačiau visa tai sieja esminiai principai, tokie kaip neblėstanti namų vertė, prisirišimas, meilė jiems, namų buvimas bendruomenės ir šeimos gyvenimo – darbo ir poilsio – centru. Iš šio žiūros taško įdomu pažvelgti į vieno iškiliausių XX a. Lietuvos poetų, eseistų – Marcelijaus Martinaičio – kūrybą.