Socialinių paslaugų teikimas savivaldybėse

Šiuolaikiniame pasaulyje net ir ekonomiškai stipriose valstybėse socialinės pagalbos organizavimas yra aktuali ir svarbi valstybės viešosios politikos sritis. Viena iš socialinės pagalbos sričių yra socialinių paslaugų teikimas. Pagrindinis šių paslaugų tikslas – patenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumą nežeminančias sąlygas, kai jie patys nepajėgūs to pasiekti savarankiškai. Socialinės paslaugos privalo būti prieinamos kiekvienam piliečiui, nepriklausomai nuo jo finansinės padėties. Taip yra užtikrinami demokratiškumo ir lygybės principai. Kad socialinės paslaugos būtų prieinamos visiems jos negali būti valdomos vien tik privataus sektoriaus. Socialinių paslaugų teikėjai taip pat gali būti valstybinės, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų (NVO) institucijos. Socialinė parama Lietuvoje daugiausiai yra administruojama apskričių ir savivaldybių lygiu. Socialinių paslaugų organizatorius yra savivaldybės socialinės paramos skyrius, o paslaugų teikimo įstaiga yra tiesiogiai pavaldi šiam skyriui. Šiuo metu, kuomet yra svarbus valstybės išteklių taupymo klausimas socialines paslaugas teikiančioms organizacijoms vis svarbesnis tampa efektyvumo klausimas. Organizacijos teikdamos socialines paslaugas turi balansuoti tarp ekonominio efektyvumo ir socialinio teisingumo bei įsipareigojimų visuomenei. Čia ir iškyla problema, kaip savivaldybėms tinkamai panaudoti turimus išteklius ir suteikti kuo kokybiškesnes paslaugas? Galbūt verta priimti naujosios viešosios vadybos idėjas ir daugiau bendradarbiauti su privačiu sektoriumi?

Problemą susijusią su socialinių paslaugų teikimo efektyvumo didinimu nagrinėjo A. Bitinas, A. Guogis, L. Migun ir G. Važgytė straipsnyje „Socialinių paslaugų administravimo tobulinimas Lietuvos savivaldybėse: Vilniaus ir Varėnos rajonų atvejų tyrimai“. Atlikdami tyrimus konkrečiose savivaldybėse autoriai siekė aptarti socialinių paslaugų administravimo efektyvumo tobulinimo kryptis. Kitas autorius S. Nefas straipsnyje „Socialinės pagalbos žmogui organizavimas – vietos bendruomenės funkcija“ į šią problemą pažvelgė kitu kampu, nei prieš tai minėti autoriai. Jis teigia, kad į šį procesą privalo įsitraukti, kuo daugiau neformalių grupių ir tuomet bus užtikrinamas kokybiškas socialinių paslaugų teikimas. L. Žalimienė savo straipsnyje „Nauji iššūkiai socialinių paslaugų plėtrai – mišrios socialinių paslaugų rinkos kūrimas“ akcentuoja visų įmanomų socialinių paslaugų teikėjų bendradarbiavimo svarbą. Tai taip pat sudarytų galimybes visiems paslaugų teikėjams konkurencingai dalyvauti kovoje dėl galimybės teikti paslaugas.

Šio darbo objektas - socialinių paslaugų teikimas savivaldybėse.

Darbo tikslas – atskleisti, socialinių paslaugų teikimo ypatybes savivaldybėse.

Tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai:

1. Aprašyti, socialinių paslaugų sampratą ir atskleisti šių paslaugų klasifikavimą, teikimo tikslus bei principus.
2. Aptarti savivaldybių vaidmenį teikiant socialinės paslaugas ir atskleisti kaip jos yra finansuojamos bei kontroliuojamos.
3. Išanalizuoti, savivaldybių bendradarbiavimo su NVO ir privačiu sektoriumi galimybes.

Šiame darbe naudojamas duomenų rinkimo ir analizės metodas. Darbe analizuojami: mokslinė literatūra, dokumentai, mokslininkų atlikti tyrimai bei Lietuvos Respublikos įstatymai.

Darbą sudaro įvadas, trys pagrindiniai skyriai, išvados bei naudotos literatūros sąrašas. Pirmajame skyriuje pateikiama socialinių paslaugų samprata, šių paslaugų klasifikavimas bei teikimo tikslai ir principai. Antrojoje dalyje analizuojamas savivaldybių vaidmuo teikiant socialines paslaugas taip pat šių paslaugų finansavimas bei vertinimo ir kontrolės ypatybės. Trečiojoje darbo dalyje aptariamos savivaldybių, NVO ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo galimybės.