Jaunimo kontrkultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose XX a. 6 -7 dešimtmečiuose

Kontrkultūra apibūdinama, kaip - tarp nenuoseklaus, nepastovaus, maištaujančio jaunimo paplitę primityvūs, beprasmiški reiškiniai, kuriais neigiama tradicinė kultūra ir gyvensena,[1]taip pat kontrkultūra apibūdinama, kaip – bet kokia žmonių grupė, kurių įsitikinimai, vertybės ar požiūris skiriasi nuo vyraujančios kultūros, kontrkultūrai dažnai priskiriamos ir alternatyvios subkultūros.[2] Plačiai kontrkultūrą apibrėžia British Library – kontrkultūrinis veiksmas ar išraiška perteikia nepritarimą, oponavimą, nepaklusnumą ar pasipriešinimą. Kontrkultūra atmeta arba metą iššūkį tradiciniai kultūrai ar tam tikriems jos elementams. Tai gali reikšti: protestavimą prieš tam tikrą situaciją ar problemą, kovą dėl išsilaisvinimo, kai esi užguitas ar atskirtas nuo visuomenės, naujos savo kultūros kūrimą, kai esi nepatenkintas jau esančia kultūra, taip pat paieška naujų savęs reprezentavimo būdų, kai jautiesi kad tai daroma netinkamai.[3] Dažnai kontrkultūra apibūdinama kaip XX a. 6 – 7 dešimtmečių kultūrinis fenomenas, pirmiausia paplitęs Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje, o po to išplitęs po kone visą Vakarų pasaulį. Kontrkultūrą apibūdinti vienu sakiniu yra sunku, o gal net ir neįmanomą. Į šį reiškinį, o galbūt net fenomeną, reikia pažvelgti iš įvairių perspektyvų. Theodor‘as Roszak’as pateikia tokia kontrkultūros reikšmę: ,, Tai kultūra, taip radikaliai atskilusi nuo pagrindinio visuomenės modelio, kad kai kuriems tai iš vis neatrodo, kaip kultūra, o veikiau barbarų įsiveržimo apraiška“ [4], vėliau pateikia kitokį požiūrį ir sako, kad kontrakultūra tai: ,, sveikas instinktas, kuris atsisako, tiek asmeniniame tiek politiniame gyvenime, dalyvauti, tokiame šaltakraujiškame mūsų žmogiškųjų jausmų prievartavime“.[5] Galime paklausti, o kuo toji kontrkultūra tokia ypatinga? Kodėl tai nėra, Shaller‘io, Shulzinger‘io ir Scharrf nuomonę, tik ,,išlepintų vaikų reakcija siekiant įnešti šiek tiek linksmybių į savo nuobodžius, patogius gyvenimus“ [6] ir kodėl, kai kurie tai vadina fenomenu? Atsakant į šiuos klausimus vėl gi norėčiau pacituoti Theodor‘ą Roszak‘ą: ,, Jaunatvišką atsiskyrimą nuo tradicinės visuomenės kultūrinių fenomenų labiau, nei vien politinių judėjimų padaro tai, kad tai yra aukščiau ideologijos ir pasiekia kone suvokimo lygį siekiantį transformuoti giliausią savasties ir aplinkos jausmą.“ [7]

Gali kilti klausimas, o iš ko toji kontrkultūra susideda? Kokios jos sudėtinės dalys? O jos sudėtinės dalys yra visuomeniniai judėjimai apie kuriuos šiame darbe ir kalbėsiu. Darbe bus kalbama apie tokius judėjimus kaip Feminizmą, Civilinių Teisių judėjimą, Aplinkos apsaugos judėjimą, judėjimą už gėjų teisias, ,,New Left“ ir žinoma apie, turbūt geriausiai žinomus, jaunimo judėjimus JAV- Hipius ir Bitnikus. Darbe bus siekiama atskirai ir visapusiškai atskleisti kiekvieną judėjimą, kaip tie judėjimai augo, vystėsi, kokius pokyčius jie įnešė į visuomenę, taip pat bus stengiamasi tokiu būdu apibūdinti kontrkultūrą kaip visumą, kaip reiškinį ir fenomeną. Šiame darbe bus remiamasi įvairių šalių publicistais ir istorikais, naudojamos jų monografijos ir publikacijos spaudoje. Norėčiau paminėti keletą autorių, kurių mintys ir nuomonės bus naudojamos šiame darbe. Tai amerikiečių dėstytojas ir istorikas Theodor‘as Roszak‘as, taip pat prancūzų kilmės publicistas ir autorius Jean‘as – Daniel‘is Kolomb‘as, prancūzė Melisa Kidari, taip pat amerikiečių rašytojas Deivid‘as Steigerwald‘as, save hipiais laikantys publicistai Bill‘as Mankin‘as bei Skip‘as Stone‘as, bus remiamasi Timothy Miller knyga ,,Hippies and the American values“ bei daugelio kitų rašytojų, istorikų ir publicistų mintimis. Šio darbo chronologiniai rėmai yra nedideli, bus nagrinėjami vos du XX amžiaus dešimtmečiai nuo 1950 iki 1970 metų ir tik šiek tiek peržengiant jų ribas.

Šio darbo temos negaliu pavadinti nei labai novatoriška, nei turinčia daug klaustukų, nei per mažai išnagrinėta, negaliu pasakyti ir kad ja per mažai domimasi, tik galbūt mūsų domėjimasis istorija per mažai peržengia senojo žemyno ribas. Gal būt kažkas pasakytų, kad tai mums neaktualu, bet leiskite tam paprieštarauti. Tam tikras judėjimas ar judėjimai įvykę, rodos taip toli už didžiojo Atlanto, ankščiau ar vėliau pasklinda po visą pasaulį, nes idėjos sklinda kaip maras – oru, perduodamas iš žmogaus žmogui. Taip tos idėjos ar judėjimai mus pasiekia ir nori to ar nenori, daugiau ar mažiau pasklinda visuomenėje ir iš dalies tampa mūsų istorija, o savo istorija reikia išmanyti.