Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų pagarsinimo teisme legitimumas (teisėtumo sąlygos)

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 1 straipsnyje įtvirtintas baudžiamojo proceso tikslas – maksimaliai greitai, išsamiai ir nepažeidžiant žmogaus bei piliečio teisių ir laisvių atskleisti nusikalstamas veikas, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad būtų įgyvendintas teisingumas, t.y. nubaustas kaltas asmuo ir niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Baudžiamojo proceso normomis siekiama sudaryti sąlygas teisėtomis priemonėmis ginti visuomenę nuo nusikalstamų veikų. Kartu pažymėtinas ir kitas ne mažiau svarbus baudžiamojo proceso tikslas – užtikrinti ir asmens, įtariamo, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisių bei laisvių apsaugą, išvengti nepagrįsto asmens baudžiamojo persekiojimo, neteisingos bausmės. Todėl nusikaltimų išaiškinimą, baudžiamųjų bylų tyrimą reglamentuojančių normų sistema demokratinėse valstybėse pagrindžiama lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo bešališkumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų baudžiamojo proceso subjektų funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais. Visgi siekiant išsiaiškinti tiesą byloje ir įgyvendinti minėtus baudžiamojo proceso tikslus, yra būtina surinkti visus bylai reikšmingus duomenis, nes tik remiantis teisėtai surinktais bei tinkamai įvertintais duomenimis galima nustatyti tiesą byloje ir nubausti nusikalstamos veikos padarymu kaltą asmenį.

Įrodinėjimo procesas – tai įstatymų reguliuojama veikla, kurios metu renkami ir pateikiami, patikrinami ir vertinami reikšmingi duomenys. Teismas nuosprendį gali pagrįsti tik tai įrodymais, kurie buvo išnagrinėti ir patikrinti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Ši nuostata neturėtų būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendyje turi būti remiamasi tik tais kaltinamojo ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti teisiamajame posėdyje.

Pagal BPK 276 str. 1 d. kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, jeigu jie buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme ir tik esant bent vienai šio straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose numatytai sąlygai. Taigi tik ikiteisminio tyrimo teisėjui ar anksčiau teisme duoti parodymai, kurie buvo laikantis įstatymo pagarsinti teisme, gali būti laikomi įrodymais BPK 20 str. 1 d. prasme. Kita vertus įstatymų leidėjas numato ir kitus atvejus, kada kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai gali būti pagarsinami teisme.

Darbo tema – „Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų pagarsinimo teisme legitimumas (teisėtumo sąlygos)“. Tema aktuali teismų praktikos prasme, kadangi teismai dažnai pažeidžiaminėtą straipsnį ir nuosprendį pagrindžia ne tik teisme ištirtais įrodymai, bet ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis, kurių teisme nepatikrina ir neįvertina, dažni ir tokie atvejai, kai nuosprendis drindžiamas tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis. Darbo tikslas – atskleisti BPK 267 str. taikymo legitimumą. Siekiant darbo tikslo naudotina tyrimo bazė yra šie norminiai teisės aktai bei mokslinė literatūra: Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, teisės specialistų mokslo darbai bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika analizuojamais klausimais.

Pagrindinis darbo tyrimo objektas BPK normų, susijusių su nagrinėjamais klausimais analizė. Tyrimas atliktas taikant istorinį, aprašomąjį, lyginamosios analizės, loginį, sisteminį metodus