Netiesioginė tyčia, jos teisinis vertinimas Lietuvos ir užsienio baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje

Temos aktualumas. LR Konstitucijos 31 str. numato: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tai reiškia, kad tam tikra poveikio priemonė taikoma tik tada, kai yra nustatoma ir įrodoma asmens kaltė. LR baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2 str. 3 d. taip pat numato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltė baudžiamosios teisės teorijoje – tai asmens, padariusio pavojingą veiką, vidinis (psichinis) santykis su objektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais. Kaltė yra pagrindinis subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis. Ji yra būtinoji kiekvienos nusikalstamos veikos sudėtinė dalis, todėl turi būti įrodinėjama kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Nėra nusikalstamų veikų sudėčių, kur nereikėtų įrodinėti kaltės, ją nustatyti. LR Baudžiamasis kodeksas skiria dvi kaltės formas – tyčinę ir neatsargią kaltę. Tam, kad teisingai nustatyti kaltės formą, reikia tinkamai išnagrinėti šių kaltės formų sudėtines dalis – intelektualinį ir valinį kriterijus. Neatsargi kaltė tiek Lietuvos Respublikos, tiek daugumoje užsienio baudžiamosios teisės teorijų skirstoma į nusikalstamą nerūpestingumą ir nusikalstamą pasitikėjimą. Tuo tarpu tyčinės kaltės skirstymas skiriasi – tam tikrose užsienio šalyse (Rusijoje, Vokietijoje ir t.t.), tame tarpe ir Lietuvos Respublikoje, tyčinė kaltė skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę, tačiau užsienio baudžiamojoje teisėje sutinkamos tokios tyčinės kaltės rūšys kaip specialioji tyčia ar antrojo laipsnio tyčia. Šie skirtumai lemia, kad analizuojant Lietuvos baudžiamosios teisės teoriją tyčinės kaltės kontekste ne visada galima remtis užsienio patirtimi, nes sutinkama skirtingų kaltės formų, taip pat kitų šalių baudžiamuosiuose įstatymuose net nepateikiami tyčinės kaltės apibrėžimai (D. Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Suomijoje ir t.t.).

Šiuolaikinėje baudžiamojoje teisėje neretai kyla problemų nustatinėjant netiesioginės tyčios kaltę. Lietuvos Respublikos teismai neretai klaidingai nustatinėja kaltės rūšį, kadangi esti daug panašumų tarp tiesioginės ir neapibrėžtos tyčios su netiesiogine tyčia, taip pat tarp netiesioginės tyčios kaltės ir neatsargios kaltės rūšies – nusikalstamo pasitikėjimo. Todėl darbe keliama hipotezė, kad netiesioginės tyčios taikymas praktikoje neretai yra klaidingas, nes klaidas teismas taiko dėl to, kad dažniausiai remiasi tik teoriniu aspektu, pritaikydamas tam tikrą įstatymų bendrosios ir specialiosios dalies straipsnių analizę, to pasekoje klaidingai iškristalizuodami tam tikros kaltės formos ar jos rūšies turinį. Todėl galima daryti išvadą, kad teismams ir kitoms teisėsaugos institucijoms kyla problemų nustatinėjant kaltės rūšį dėl nepakankamai išplėtotos ar suformuluotos teisinės bazės (sąvokų, formuluočių) tiek teoriniame, tiek teisiniame – normatyviniame lygmenyje, atsiranda teisinių spragų.

Šio darbo objektas – netiesioginė tyčia ir jos turinys Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje.

Šio darbo tikslas – išnagrinėti vieną iš tyčinės kaltės formų – netiesioginę tyčią, jos turinį, ypatumus remiantis Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika., identifikuojant taikymo baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje sutinkamas problemas.

Šiam tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai:

1. Išanalizuoti tyčinės kaltės sampratą ir jos rūšis pagal Lietuvos Respublikos ir užsienio baudžiamosios teisės teoriją;

2. Atskleisti netiesioginės tyčios sampratą ir turinį pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę;

3. Išanalizuoti netiesioginės tyčios intelektualinį ir valinį kriterijus;

4. Atriboti netiesioginę tyčią tiesioginės, neapibrėžtos (alternatyvios) tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo;

5. Išanalizuoti netiesioginės tyčios reglamentavimą užsienio šalių baudžiamojoje teisėje ir pateikti palyginimą su Lietuvos Respublikos teisės normomis.

Šiame darbe bus naudojami lyginamosios analizės, teisės doktrinos, įstatyminės bazės analizės, sisteminės analizės, loginis – teisinis, apibendrinimo metodai.