Žydų ir lietuvių dialogas po nepriklausomybės atkūrimo

Aktualumas. Pastaruoju laikotarpiu žydai kartu su visais Lietuvos žmonėmis gyveno nepaprastai sudėtingomis sąlygomis. Krašte vyko esminiai, politiniai, visuomeniniai ir ekonominiai procesai: buvo atkurta ir stiprėjo nepriklausoma Lietuvos Respublika. Lietuvių tautinės jėgos daug nuveikusios, kad karinė imperija subyrėtų, vienos pirmųjų pareiškė savo valią išstoti iš TSRS ir atkurti nepriklausomą tautinę valstybę. Dar tebegyvuojant TSRS, naujai išrinkta Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Steigiamasis Seimas – 1990 m. kovo 11 d. priėmė Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Sulaukta buvo ne vien sveikinimų. Tautinės žydų organizacijos pareiškė pretenzijas ne tik dėl lietuvių dalyvavimo naikinant žydus, bet ir dėl okupacijos metu konfiskuoto žydų prieškario bendruomeninio turto restitucijos klausimas, kuris praėjus net 20 metų tebėra aktualus ir neišpręstas.
Problema. Lietuvos žydų istorija, net ir pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, nėra plačiai žinoma nei mūsų visuomenei, nei politikams situaciją galime iš dalies ir suprasti: nežinant, kas yra teisėti turto paveldėtojai, nesiskubinama jo ir grąžinti. Kita vertus, atrodo, kur kas dažniau tokia situacija tiesiog naudojamasi savo neveiksnumui pateisinti: patys žydai tarpusavyje neišsprendžia, kam kas priklauso. Restitucijos projektas perduodamas spręsti vis naujai Vyriausybei. Mano darbo tikslas yra atskleisti, kodėl žydų restitucijos klausimas dar neatsakytas iki šių dienų.
Savo darbe nagrinėsiu šiuos klausimus:
• Kas yra prieškarinio žydų turto paveldėtojas?
• Kiek tų žydų turto buvo Lietuvoje?
• Kodėl sudėtinga grąžinti žydamas nuosavybę, kuri jiems teisėtai priklauso? Kokie apribojimai?
• Kodėl tik žydams, o ne visiems turi būti grąžintas turtas?
• Kas buvo bandoma daryti? Kas bus dar padaryta? Kaip sprendžiamas turto grąžinimo klausimas?