Kvėpavimas: 12 klasės biologijos konspektas

Kvėpuojamoji membrana – pertvara, skirianti orą ir kraują. Tai – paviršių kompleksas, per kuriuos vyksta dujų difuzija – iš alveolių į kraują ir atvirkščiai.

Plaučių viduje oras ir kraujas yra atskirti membrana, kurios storis — tik dvi ląstelės. Šią membraną sudaro alveolės sienelė ir gretimo kapiliaro sienelė. Jos storis dažnai yra mažesnis nei 0,001 mm, todėl dujos gali lengvai keliauti pro ją difuzijos būdu. Į orą atgręžtą pusę dengia plonytis skysčio sluoksnis, kuriame ištirpsta deguonis prieš patekdamas pro membraną į kraują.

Kvėpuojamąją membraną sudaro:

1. Alveolės siena, sudaryta iš plokščio vienasluoksnio epitelio alveolių sienoje;

2. Kapiliaro siena, sudaryta iš plokščio vienasluoksnio epitelio sluoksnio.

3. Siauras tarpelis tarp alveolės sienos ir kapiliaro sienos. Tarpelis užpildytas audinių skysčiu, kuriame ištirpsta deguonis.

Dėl to, kad į alveoles patenka įkvepiamas šviežias oras, sudaromas didelis koncentracijos gradientas. Alveolėse veninis kraujas virsta arteriniu (deguonies prisotintu) krauju.

Plonas skysčio sluoksnis alveolės viduje panašus į burbulą su atviru galu. Jo molekulės traukia

viena kitą sukurdamos jėgą, vadinamą paviršiaus įtempimu. Jei nebūtų šio įtempimo, burbulas susitrauktų ir alveolė subliūkštų.

Surfaktantas sudarytas iš fosfolipidų ir baltymų. Neišnešiotiems kūdikiams kartais reikia papildomai duoti šios medžiagos, kad jiems būtų lengviau kvėpuoti.

Alveolėse yra ir kraujo ląstelės – makrofagai (makrofagocitai). Jie atlieka apsauginę funkciją: fagocitozės būdu išvalo užterštą orą. Makrofagai fagocituoja – apgaubia ir suėda patekusias bakterijas, virusus, svetimas dulkeles.