Martynas Mažvydas

        XXa. antrosios pusės-XXIa. pradžios lietuvių prozininko Jurgio Kunčino romane „Tūla“ meilė vaizduojama kaip didžiausia gyvenimo dovana – ji suteikia būčiai prasmės. Šiame kūrinyje galima įžvelgti autobiografiškų detalių: Jurgis Kunčinas, kaip ir pagrindinis veikėjas, mylėjo merginą, vardu Tūla, tačiau ji nuskendusi (romane ji sudega). Galbūt todėl rašytojui pavyko atskleisti tokią nuostabią, tačiau  neryžtingos, meilės istoriją. Kaip ir būdinga postmodernizmui, romane ryškus pagrindinio veikėjo atitrūkimas nuo visuotinės tvarkos modelio: jis valkataujantis inteligentas. Pasakotojas detaliai aprašo meilės istoriją, trukusią vos savaitę.  Nors jie bendrauja tik trumpą laiką, tačiau kartu patirtos akimirkos su mylimąja ir prisiminimai – vertingiausia, ką jis turi. Pasakotojas leidžia suprasti, kokią didelę įtaką jo gyvenime turėjo Tūla ir jos buvimas šalia. Pagrindinis veikėjas ne kartą akcentuoja, kad, būdamas tą trumpą savaitę su ja, pirmą kartą jautėsi toks laimingas („Ne žodžiai tai – tikrai dar niekad nebuvau patyręs tokios laimės“). Svarbi ir dar viena detalė – pasakotojas pabrėžia, jog anksčiau, kol dar nebuvo sutikęs Tūlos, nemėgo, kai kas nors įsikibdavo jam į parankę, tačiau kai taip darė ji, džiaugdavosi ir netgi didžiuodavosi jausdamas jos rankas. Pasakotojas nėra ryžtingas, kad kovotų prieš jo nemėgstančius Tūlos tėvus ir siektų jos, tačiau romane ne kartą yra akcentuojama, kaip jis gailisi pasilikęs Kaune, o ne išvažiavęs į Vilnių, kai to prašė Tūla. Negalėdamas pasiekti mylimosios, pasakotojas ima įsivaizduoti esąs šikšnosparnis, naktimis skrendantis pas Tūlą („įskrendu ir klausausi, kaip tu alsuoji“), jis labai norėtų stebėti miegančią mylimąją, tačiau būdamas žmogumi jis pernelyg nedrąsus siekti to, ko nori („Mėgavausi kančia – niekad jos nesivydavau, nebandžiau nei užkalbinti, nei sulaikyti. Net į galvą nešaudavo pakviesti ją į kokią konditeriją kavos ar palydėti iki pirmo posūkio, ne.“). Užuot mąstęs apie  savo egzistenciją, renkasi lengviausią kelią ir svajoja apie Tūlą, mintimis būna su ja, ir tai jam leidžia nesijusti tokiam vienišam. Apie ją svajodamas pagrindinis veikėjas patenka į gražesnį, laimingesnį, tačiau tik mintyse susikurtą pasaulį.