Martynas Mažvydas ir muzikinė kultūra

Su Reformacija prasidėjo naujas laikotarpis bažnytinės poezijos istorijoje: giedojimas tapo pagrindine bendruomenės dalyvavimo liturgijoje forma, o pati giesmė, atsisakiusi viduramžiškos simbolių ir alegorijų kalbos, legendinės tradicijos, tolydžio ėmė kisti, tapdama epochos pasaulėjautos atspindžiu. Iki pat XVI a. pabaigos Prūsijoje labiau buvo rūpinamasi bažnytinės muzikos nei poezijos kūrimu: visos Europos liuteronams dar užteko minėtų autorių tekstų. Prūsijos bažnytinės muzikos mecenatas buvo pats kunigaikštis Albrechtas, rengęs muzikinius vakarus, sutraukdavusius žymiuosius to meto kompozitorius. Vienas po kito pasirodantys Prūsijos giesmynai išplėtojo savitą polifoninę Prūsijos muziką. Tas senas priekaištas protestantizmui, kad jis savo racionalizmu sukausto kūrybinės fantazijos polėkį, iš dalies tinka, kalbant apie vaizduojamąjį meną, tačiau visai nepritaikoma muzikai. Reformacijos dėka atsivėrė naujos galimybės sėkmingai muzikos raidai, nes į ją plūstelėjo stipri liaudies melodijų banga. Martyno Liuterio skelbtasis mokslas iš pagrindų sudrebino ne vien senąsias religines dogmas. Jo bažnytinė reforma ryškiai atsispindėjo ir kultūroje, ypač muzikinėje. M. Liuteris suprato muzikos poveikį ir skyrė jai ypatingą dėmesį. Pakeitęs liturginių apeigų tvarką, žymiai pakeitė ir bažnytinės muzikos praktiką. Lietuvos feodalinių didikų nepatenkino katalikų bažnyčios konservatyvumas. Pirmieji humanistai Lietuvoje (M. Mažvydas, S. Rapolionis, A. Kulvietis) daugiau ar mažiau savo kūrybinės energijos yra skyrę reformatų giesmėms į lietuvių kalbą versti, joms propaguoti, o susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, veiklą tęsė už LDK ribų − Rytų Prūsijoje.