Mažvydas, Daukša, Donelaitis

K. Donelaitis poemoje „Metai“ vaizduoja XVIII a. Mažosios Lietuvos būrų buitį, suskirstydamas juos į dvi grupes: į teigiamus „viežlybuosius“, ir neigiamus – „nenaudėlius“. Neigiami personažai išsiskiria, nes labiau paklūsta prigimties impulsams, o ne bendruomenės taisyklėms. Pats rašytojas palaiko „viežlybųjų“ pusę, paryškindamas jų moralinį tvirtumą. Aprašydamas būrų buitį, Donelaitis parodo, jog malda, saikas bei savosios tapatybės turėjimas yra esminiai žmogaus moralės bruožai.

Viso kūrinio metu yra matomi ryškus jaustukai, kreipiniai bei liepiamoji nuosaka. Jausmo paryškinimas yra sukuriamas anafora: „Ak! kieksyk aš, rūpesčių visų neminėdams,/ <...> Ak! kad būt ilgiaus žiema pas mus pasilikus.“