Populiarusis nežinomas žanras: žurnalistinė (auto) biografija

Lietuvoje vis daugėja knygų, parašytų apie scenoje bei televizijoje matomus asmenis: Džordaną Butkutę, Birutę Dambrauskaitę, Gintarę Karaliūnaitę, Jurijų Smoriginą, Radži bei kitus. Šios knygos dažnai apibrėžiamos kaip autobiografijos, t.y., parašytos jų pačių. Kyla klausimas, kokie motyvai juos skatina rašyti knygą apie save, ar jie visi tai padaro savarankiškai (nuostabą kelia tai, kad žymūs šokėjai bei dainininkai geba dar ir patys parašyti knygą apie save), ir kaip jie save pateikia skaitytojui. Nors tokia literatūra nėra pati vertingiausia, tačiau negalime jos ignoruoti kaip kultūrinio reiškinio. Literatūra puikiai atspindi to meto kontekstą: tiek aktualiausius įvykius, tiek ir asmens pasaulėžiūrą, – pagrindinis kūrinio veikėjas reprezentuoja ne tik save patį, bet ir tam tikrą elgesio modelį, būdingą didesnei žmonių grupei, – tam tikra prasme pristato ir visą visuomenę. Tokia literatūra, kaip knygos apie populiarius asmenis, dainininkus ar šokėjus, skirta platesniam skaitytojų ratui: nebūtina ką nors išmanyti apie literatūrą, norint perskaityti kūrinį ir jį suprasti, – čia pateikiamos žinomų žmonių gyvenimo detalės, sunkumai, su kuriais susiduria siekdami populiarumo, aprašomos gyvenimiškos situacijos, kurias skaitytojas gali sieti net su pačiu savimi – aplanko „atpažinimo džiaugsmas“. Johno Fiske, žymaus amerikiečių istoriko ir filosofo, teigimu, „populiarusis tekstas privalo būti produktyvus.“ Taip sakydamas, jis turi omeny tai, kad tekstas turi būti nuolat aktualizuojamas, t.y., skaitomas plačios auditorijos. Pastebėta, kad tokių knygų tiražai nėra maži, kai kurios jų net išleistos pakartotinai.
Priežastis, paskatinusi rašyti darbą, buvo noras tyrinėti, kodėl asmenys ryžtasi pasakoti savo gyvenimo istoriją, kaip asmuo pateikiamas skaitytojui, kodėl tokia literatūra yra skaitoma. Kyla daug klausimų: kodėl tokia literatūra yra rašoma? Kaip tokią literatūrą galėtume apibrėžti? Kaip knygoje konstruojamas asmens įvaizdis? Kokias vertybes diktuoja tokios knygos?
Vienas svarbiausių darbo tikslų – išsiaiškinti, kokie tradicinės autobiografijos bei jai artimų žanrų bruožai, nustatyti, kokiam žanrui galėtų būti priskiriamos nagrinėjamos knygos. Svarbu išsiaiškinti, kas ir kaip pasakojama apie asmenį knygoje, nustatyti, kokie motyvai skatina rašyti tokias knygas, koks jų skaitomumas, ir kokią sąsają tai turi su vartotojiška visuomene. Kadangi dabar didelę reikšmę žmogaus gyvenime turi spauda ir televizijoje, o tai – puiki terpė reklamai, todėl bus bandoma nagrinėti, ar populiariose knygose įterpiama reklama, ir kaip ji gali būti panaudota.
Pagrindinė darbo problema – populiariojo nežinomo žanro apibrėžimas, jo atsiradimo prielaidos bei pasekmės (skaitomumas, prigijimas, aiškinimas).
Teorinėje dalyje bus nagrinėjama tradicinės autobiografijos bei jai artimų žanrų bruožai, autobiografijos istorija, tiriamojoje dayje – pasirinkimo rašyti knygą motyvai, ar tokios knygos skaitomos, reklamos panaudojimas, įvaizdžio formavimas, vertybinės nuostatos. Didžiausias dėmesys bus skiriamas išsiaiškinti, kokiam žanrui gali priklausyti (ar kokiam negali) nagrinėjamos knygos, kas ir kaip tose knygose pasakojama, kas yra pagrindinis pasakojamos istorijos autorius. Bus pateikta apklausų rezultatai – kodėl asmuo renkasi papasakoti savo gyvenimo istoriją, ir žurnalisčių nuomonė, apie kokius asmenis rašoma, koks tokių žinių skaitomumas. Bus nagrinėjama, kokios yra populiariausios laidos bei skaitomiausi žurnalai (tam, kad sužinotume, kas įdomiausia šiuolaikiniam skaitytojui). Svarbu išsiaiškinti, kaip šou verslo atstovai pristatomi knygose, kas apie juos yra pasakoma. Darbą sudaro penki skyriai: teorinė dalis, kurioje aiškinamasi, kokia autobiografijos atsiradimo istorija, jos ir jai artimų žanrų pagrindiniai bruožai; tiriamojoje dalyje, kurią sudaro keturi skyriai, nagrinėjama, kokiam žanrui gali būti priskiriamos knygos apie šou verslo atstovus, kodėl asmuo nori papasakoti savo gyvenimo istoriją, ar tokios knygos yra skaitomos, kokios šiuo metu populiariausios TV laidos bei kokie skaitomiausi žurnalai; tyrinėjama, koks reklamos poveikis žmogui, ir ar ji randama nagrinėjamose knygose; bandoma išsiaiškinti, kaip formuojamas šou verslo atstovų įvaizdis knygose bei kokias vertybes šios knygos diktuoja.
Darbo tema, galima sakyti, visiškai nauja. Dar tik bandoma aiškintis, kas tai yra „žurnalistinis romanas“, nors knygų antraštėse kaip žanras jis nurodomas gan dažnai. Nė viename literatūros terminų žodyne nėra nurodytas šio termino apibrėžimas. Literatūros terminų žodynai pravertė ieškant informacijos apie autobiografijai artimus žanrus, tačiau apie žurnalistinį romaną juose nieko nepavyko rasti. Čia pasitarnavo internetiniai šaltiniai, juose galima rasti keletą straipsnių apie šio, galima sakyti, visai naujo žanro apibrėžimo svarstymus.
Daugiausia remtasi sociologų darbais: J. Fiske, A. Giddens‘o ir J. Baudrillard‘o knygomis, rašant skyrių apie reklamą pravertė I. Smetonienės monografija „Reklama... Reklama? Reklama!“ Nemažai teko remtis internetiniais šaltiniais, ieškant informacijos apie TV reitingus (pastebėta, kad šių rezultatai retai atnaujinami, naujausi duomenys – 2011 metų), žiūrimiausias laidas bei skaitomiausius žurnalus, o taip pat ir ieškant atsiliepimų apie knygas bei reklamas, kurių reklaminiai veidai – šou verslo atstovai. Bandant apibrėžti autobiografiją bei jai artimiausius žanrus, naudingiausia buvo Gitanos Vanagaitės mokomoji knyga „Autobiografijos teorijos pagrindai" bei literatūros terminų žodynai. Daugiausiai sunkumų sukėlė bandymai apibrėžti žurnalistinio romano sampratą – apie šį informacijos rasta tik internete (literatūrologės Jūratės Sprindytės straipsniai).
Darbo tyrimo objektas – populiarusis nežinomas žanras, kurį sudėtinga apibrėžti. Šis darbas yra bandymas sociokultūriniu požiūriu panagrinėti, kaip šou verslo atstovai vaizduojami knygose, kokia jį supanti aplinka, kodėl jis trokšta papasakoti savo gyvenimo istoriją, kokios vertybės jiems yra svarbiausios. Remiamasi iš dalies sociokritika, iš dalies – sociologija. Sociokritikos terminas siejamas su socialinių mokslų atsiradimu bei „sociokultūrinių intertikrovių apmąstymais.“ Sociokritikai rūpi ne tik teksto kūrimo sąlygos ir pasekmės (kokie tekstai skaitomi, kaip jie plinta, kaip prigyja), bet ir teksto traktavimas kaip tam tikro socialumo išsipildymas. Pats tekstas yra toks reikšmingas, kad „skaitomas pajėgia pritraukti ir savo radimosi prielaidas, ir savo buvimo padarinius.“ Skaitant tekstą išryškinamos naujos problemos, iškeliami nauji klausimai. Taigi, sociokritika nėra supaprastintas teksto tyrimo būdas, nes skaitytojui daug ką tenka išsiaiškinti pačiam. Skaitant tekstą, iškyla vis daugiau naujų klausimų. Tekstas susideda iš to, kas pasakoma tiesiogiai, ir to, kas numanoma esant pasakyta. Kadangi skaitytojas gyvena visuomenėje, tad ir jo skaitomo teksto supratimas nebus nuo jos atskirtas. Maža to, skaitytojas yra individualus aš, „suformuotas paveldėtų ir simbolinių santykių, kurie taip pat jį apibrėžia ir atveria jam vienokias ar kitokias paieškų ir interpretavimo erdves.“ Taigi, sociokritikoje sąveikauja aš santykis su pasauliu, visa, kas yra tekste, yra socialu ir istoriška. Tekstas negali egzistuoti be tikrovės, nes būtent joje ir iš jos jis atsiranda. Sociokritikos metodas atskleidžia, kas tekste kultūriška, socialu, aiškina visuomeninio ir socializuoto „aš“ susiliejimą su visuomene, jų tarpusavio prieštaravimus. Tekste svarbu ir asmuo, ir jo aplinka, todėl darbe bus bandoma sociologiškai pažvelgti į tai, kodėl tokios knygos rašomos ir skaitomos, koks turi būti asmuo, kad apie jį būtų rašoma, koks tekstas tampa populiariu. Norint suprasti, kokioje aplinkoje atsiranda tekstas, tenka užeiti už teksto ribų, išsiaiškinti, kas svarbiausia tos kultūros žmonėms, kaip apibrėžiama pati kultūra, ir kokios joje vyraujančios jėgos.