Psichoanalitinė kultūros koncepcija

1. Įžanga

Problema :

Kultūra prasideda nuo individų. Žmogus – kultūros kūrėjas. Individo poreikiai, troškimai, libido sublimuojami kultūrinei veiklai. Kiek individo ir kultūros tikslai, siekiai suderinami? Ar gamtos, natūralumo, biologiniai instinktai stipresni už kultūrinius dėsnius? Ar kultūra perduodama vien represinėmis priemonėmis? Ar kultūra žabodama individo natūralius biologinius pasąmonės siekius, nesužlugdys viso pasaulio? O gal kultūra pagrindinė sąlyga, leidžianti mums, individams, egzistuoti šioje erdvėje ir laike? Štai į šiuos klausimus ir bando atsakyti psichoanalitinė tradicija. Asmenybės psichikos užkaboriai, savo tapatumo su supančiu pasauliu suvokimas, praktiško ir nepažinaus pasaulio suvokimas, sujungimas, tiek psichikos lygmenyje, tiek visos esamybės apskritai. Tik per patį žmogų įmanoma pažinti kultūrą. Per žmogaus psichinius klodus, emocijas, veiklą. Per žmonių komunikaciją, poveikį vienas kitam, įtakas, apsisprendimą. Žmogaus jau tokia prigimtis, jog jis yra tarsi „įmestas“ į šį pasaulį be jo paties sutikimo, kultūros normos yra priskiriamos, primetamos be teisės rinktis. Apie kultūrą reikia mąstyti ir kalbėti pačia plačiąja prasme, nes ji – žmogaus kūrinys. Todėl norėdami geriau ją suvokti, mes visų pirma turime žinoti, kaip psichoanalitinė teorija traktuoja patį žmogų.

Temos aktualumas:

Šiemet pasaulis minėjo psichoanalizės įkūrėjo, psichoanalitinės tradicijos krikštatėvio S. Freud‘o 150 – tąsias gimimo metines. Todė mums visiems vėlgi yra proga prisiminti šio genialaus mąstytojo mintis, idėjas, jo pasekėjus bei įtaką visai pasaulio kultūrai apskritai. Juolab, jog tai buvo naujas žingsnis į individo savivoką, į žmogaus apsisprendimo laisvę, į žmogaus savo paties vidinių konfliktų analizę.

Temos objektas:

Kultūra psichoanalitinės tradicijos požiūriu.

Tikslai:

1. Išanalizuoti psichoanalitinės tradicijos ( Freud‘o, Jung‘o ir kitų psichoanalitikų) kultūros sampratą, jos daromą įtaką tiek atskiram individui, tiek visai visuomenei apskritai.
2. išsiaiškinti, kaip psichoanalitinė tradicija įtakojo pačios kultūros formas – meną, dailę, literatūrą, bei kaip įtakojo pačios filosofinės minties sklaidą apskritai.

Uždaviniai:

1. apžvelgti psichoanalitinės minties raidą, sklaidą, bei reikšmingumą istorijos bėgyje.
2. aptarti visos psichoanalitinės teorijos požiūrį į atskirą individą konkrečiai.
3. suvokti, kokie prioritetai yra iškeliami psichoanalizėje, į ką yra akcentuojamas ypatingas dėmesys.
4. apžvelgti, kuo aktuali psichoanalitinė teorija nūdienai, kuo ji svarbi šiandien pasaulio kultūrai apskritai.

Hipotezė:

Kultūra – individą sąlygojanti, įnorminanti, suvaržanti, įvairius imperatyvus prieš laisvą žmogaus apsisprendimą taikanti, represyvinė sistema.

Dar I.Kantas sudėtingiausiomis proto konstrukcijomis įrodinėjo, kad „grynoji ontologija“ yra neįmanoma, t.y. nėra būties be žmogiškos raiškos, būtis yra nepasiekiama teoriniam protui, jis sukasi savo paties sukurtose formose. Tik praktinėse formose, t.y. veikdamas žmogus apčiuopia pasaulio ir savo gyvenimo būtiškąjį tikrumą. Todėl psichoanalitinė teorija – visai priimtinas kelias į žmogaus, o tuo pačiu ir kultūros, sampratą. Joje neišvengiamai išryškėja konfliktas tarp to, koks žmogus yra savaime ir koks jis turėtų būti. Žmogaus psichikos intencionalume ryškėja tiltų tiesimas į žmogišką tikrovę, savo būties pagava ir kūrimas.

Antiracionalizmo banga (A.Schopenhauer, F.Nietzche, S.Kierkegor) paliečia platų kultūros reiškinių spektrą, pajudina kertinius žmogaus egzistavimo pagrindus, ir susvyruoja įprasti gėrio, tiesos, grožio, tikėjimo vertinimai. Ir verčia tai daryti liguistai suskilusi žmogaus sąmonė. Šis antiracionalistinis postūmis ir buvo kaip pamatas psichoanalitinei teorijai, psichoanalizei. Psichoanalitinė tradicija ieško atsakymų, kodėl ir kokiam tikslui žmogus vienaip ar kitaip jaučiasi bei elgiasi. Ji žmogų paakina nepaliaujamai į save gilintis, vadinasi, nuolat klausti ir mąstyti, ir tokiu būdu atskleisti savo elgsenos ir gyvenimo prasmę. Ši tradicija pirmiausia siekia išsiaiškinti nesąmoningas emocinių potyrių, tarpusavio sąveikos, minčių, kalbėjimo, veiksmų ir regimų vaizdinių(pavyzdžiui, sapnų, riktų, fantazijų, kliedesių, meno kūrinių) reikšmes. Taipogi kaip iš psichoanalitinio požiūrio egzistuoja visuomeniniai fenomenai(pavyzdžiui, kolektyvinis vertybių supratimas, visuomeninės srovės, laiko dvasia); t.y. psichoanalitinė teorija yra ir kultūros teorija, arba tiksliau kultūros kritika.

Mes visi gyvename postfroidiniame pasaulyje. Psichoanalitinė tikrovės samprata neabejotinai sujaudino pasaulio visuomenę ir privertė atkreipti dėmesį į tokius dalykus, kurie anksčiau buvo apeinami.