Aktyviųjų mokymo(si) metodų taikymo ypatumai lietuvių kalbos pamokose

Temos aktualumas. Lietuvių kalbos vidurinio ugdymo programoje (2009) akcentuojama, kad “mokytojas supranta mokymo metodo reikšmę, mąsto kritiškai ir renkasi tokius metodus, kurie skatina mokinio savarankiškumą, kritinį mąstymą ir gebėjimą įgytą informaciją, susidarytas vertybines nuostatas lanksčiai ir kūrybiškai taikyti kalbinėje veikloje. Mokytojas visada yra atviras naujoms idėjoms ir ugdymo kaitai. Ir mokytojas, ir mokinys šiandieninėje mokykloje yra savarankiškos, kūrybiškos asmenybės, gebančios tikslingai remtis įvairiais ugdymo turinio šaltiniais. Siūloma rinktis aktyvius ir interaktyvius ugdymo būdus, padedančius mokiniams savarankiškai aiškintis, atrasti, vertinti ir kurti, diskutuoti, ginant savąjį požiūrį (2009, p.1 – 2).

Tačiau L. Jovaiša aktyvumo principą apibrėžia kaip „didaktikos postulatas, reikalaujantis organizuoti mokymo procesą taip, kad mokiniai būtų veiklūs, savarankiškai dalyvautų visuose jo etapuose. Šis postulatas grindžiamas teiginiu, kad mokymosi aktyvumas priklauso ne tik nuo įgimto vaiko aktyvumo, smalsumo, bet ir nuo mokymo proceso aktyvinomo. Laikantis šio principo aktyviai mokoma ir mokomasi (Jovaiša, 2007, p. 15). Taigi mokytojai turi sukurti priemonių sistemą, aktyvinančių mokinių veiklą. Skirtingose pamokose taikomi skirtingi metodai ir mokymo priemonės.

Mokiniams patinka veiksmas, o tai skatina aktyvių metodų taikymas pamokose. Apie aktyvius metodus daug rašyta mokslinėje literatūroje tiek užsienio, tiek lietuvių didaktų. Jų svarbą pabrėžia M. Teresevičienė, G. Gedvilienė (2004), Petty (2006) ir kt..

Jovaiša aktyvųjį metodą apirėžia kaip metodą, kuris „veiklinantis ugdytinių fizinį, psichinį ir dvasinį mokymąsi ir išmokimą (L. Jovaiša, 2007, p. 14).

Šiame darbe kalbama pie aktyvių metodų taikymą lietuvių kalbos pamokose. Gimtoji kalba ugdo visapusišką asmenybę, skatina mokinių saviraišką, kūrybines mintis ir jungia visas keturias kalbinės veiklos rūšis: kalbėjimą, klausymą, skaitymą, rašymą.

Kiekvienas mokytojas siekia kokybiško mokymo ir rezultato savo pamokose, tačiau nuolat susiduria su mokiniais, kurie visiškai nerodo iniciatyvos mokytis. Jie atlieka tik minimumą arba visiškai neatlieka užduočių. Dažnai tai mokiniai, kuriems trūksta motyvacijos mokytis. Visiems yra žinoma, jog kuo aktyviau mokiniai įsitraukia į veiklą, tuo geriau įsimena, išmoksta.

„Rankų miškas“ klasėje nėra kokybiško mokymo rodiklis. Ramūs mokiniai taip pat nebūtinai domisi mokymusi. Tik atliekamos užduotys, veikla parodo besimokančiojo aktyvumą pamokoje. Kiekvienas vaikas yra individualus, kaip ir kiekvienas mokytojas, todėl pamokose būtina taikyti kuo įvairesnius metodus, mokymosi priemones, skirti individualias ir diferencijuotas užduotis.

Dažnai ginčijamasi, ar tam tikri metodai, mokymo priemonės turi įtakos vaiko aktyvumui. Vieni mano, kad aktyvumas yra įgimta savybė ir jokie mokymo būdai besimokančiajam įtakos neturi.

Taigi lietuvių kalbos pamokose būtina taikyti kuo daugiau ugdymo metodų, skirti mokiniams individualias užduotis, taikyti kuo įvairesnes mokymo priemones. Pedagogas turi pritaikyti ugdymo turinį taip, kad kiekvienas besimokantysis pagal savo poreikius ir išgales brętų kaip asmenybė, įgytų kompetencijų, būtinų tolimesniam mokymuisi. Šiuolaikiniame mokymosi procese akcentuojama ne mokytojo, o mokinio veikla. Mokytojai turėtų nuolat domėtis ugdymo metodais, juos taikyti, paįvairinti mokymosi procesą, nes naujovės didina mokinių susidomėjimą, todėl aktyvumas pamokose yra nuolat atnaujinama ir „neišsemiama“ tema.

Tyrimo problema – aktyvių mokymo metodų taikymas lietuvių kalbos pamokose yra svarbi ir kintanti mokymo proceso dalis.

Tyrimo tikslas – ištirti mokinių ir mokytojų požiūrį į aktyviuosius mokymo metodus, jų taikymo ypatumus lietuvių kalbos pamokose.

Tyrimo objektas – aktyvių mokymo metodų taikymas lietuvių kalbos pamokose.

Tyrimo klausimas: kokią įtaką mokinių bendriesiems gebėjimams ugdyti turi aktyvių mokymo metodų taikymas lietuvių kalbos pamokose?

Tyrimo uždaviniai :

• apibrėžti aktyvių mokymo metodų sampratą;
• atskleisti aktyvių mokymo metodų taikymo ypatumus lietuvių kalbos pamokose;
• išsiaiškinti mokinių ir mokytojų požiūrį į aktyvių mokymo metodų taikymo svarbą lietuvių kalbos pamokose, ugdant mokinių bendruosius gebėjimus;
• pateikti rekomendacijas mokytojams.

Tyrimo metodai:

• mokslinės literatūros analizė;
• kiekybinio tipo standartizuota anoniminė apklausa raštu (anketa);
• tyrimo ir duomenų apdorojimo metodai.

Vadovaujantis mokslinės literatūros ir dokumentikos analize, sudaryta anketa mokytojams ir mokiniams apie mokymo metodus, jų taikymo ypatumus lietuvių kalbos pamokose.

Tyrimo dalyviai: mokiniai ir mokytojai.

Tyrimo imtis – 43 mokiniai ir 7 mokytojai.

Apklausa vyko 2010 kovo – balandžio mėnesiais. Tyrimo metu gauti rezultatai padės X mokyklai tobulinti aktyvių mokymo metodų taikymą lietuvių kalbos pamokose, ugdant mokinių bendruosius gebėjimus.

Pagrindinių darbe vartojamų sąvokų žodynėlis

Aktyvusis metodas – metodas, veiklinantis ugdytinių fizinį, psichinį, ir dvasinį mokymąsi ir išmokimą.

Bendravimas – 1) žmonių socialinės būties forma, pasireiškianti kontaktų tarp žmonių užmezgimu ir palaikymu, draugyste, partneryste; 2) keitimasis informacija, patirtimi, jos turtinimas, naudojantis žodiniais ir nežodiniais ženklais (signalais); bendravimas – specifinis žmogaus poreikis; bendravimas yra ne tik sėkmingo ugdymo sąlyga, bet ir viso pedagoginio proceso širdis (Jovaiša, 1993, p. 27 – 28).

Bendradarbiauti – tai kiekvieno grupės ar komandos nario interesus derinti su visų interesais, optimaliai išnaudoti kiekvieno individo galimybes ir sudaryti sąlygas kiekvienam kuo geriau atskleisti savo gebėjimus, jei reikia, grupės labui atsisakyti dalies interesų, mokėti kontroliuoti ne tik kaip asmeniui, bet ir kaip grupės ar komandos nariui (E. Minkuvienė, 2003, p. 201).

Metodas - sistema veiksmų būdų tikslui pasiekti.

Mokymas – universali mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių bendra ir kryptinga veikla, su kurios pagalba realizuojami lavinimo ir auklėjimo tikslai. (K. Pukelis. Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos. 1998, p. 500).

Ugdymas – kryptinga ugdytojo ir ugdytinių bendra veikla, vykdoma dabartyje, bet orientuota į ateitį. (Pukelis, 1998, p.515).

Įgūdis – mąstymo ir daiktinis, praktinės veiklos automatizuotas veiksmas.

Pamoka – pagrindinė mokymo forma, ribojama laiko vieneto, per kurį kolektyvas arba individas mokomas įsisavinti mokymo programos dalį.

Požiūris – sąlygiškai pastovi nuomonių, interesų, pažiūrų išraiška, atspindinti asmens individualią patirtį. (Jovaiša, 2007)

Žinios – tikrovės pažinimo rezultatas, teikiantis žodinės ar simbolinės informacijos apie daiktus, reiškinius, jų tarpusavio ryšius. (Jovaiša, 2007).