Petro Roizijaus poezijos retoriškumas

ĮVADAS

Svarbią vietą XVI a. poezijoje užima Petro Roizijaus (gimė apie 1500 m., gal net 1508 m., pagal kitus šaltinius – 1505 m., tiksli data niekad nebuvo ir vargu ar kada bus nustatyta, mirė 1571 m.) kūryba. Kilęs iš Ispanijos, Italijoje baigė teisės mokslus, įsigijo ten ne tik profesiją, bet ir puikų humanistinį išsilavinimą, susipažino su italų Renesansine kultūra. Buvo tipiškas Renesanso žmogus, mėgęs bendravimą, draugijas, pasilinksminimus, turėjęs šmaikštų liežuvį ir ne mažiau šmaikščią plunksną.

Petras Roizijus, Pedro Ruiz de Moros, Petrus Royzius Maureus Alcagnicensis, — tai vardas, giliai susijęs su XVI amžiaus Lietuva, su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, su Radvilomis, su Barbora Radvilaite, su vyskupu Valerijonu Protasevičiumi, su II Lietuvos Statutu, su Liublino unija ir su jėzuitų kolegija. Lietuvoje P. Roizijus pragyveno 20 metų (1551 – 1571), aktyviai dalyvaudamas LDK visuomeniniame gyvenime kaip teisininkas, redaktorius, literatas, bažnyčios bei valstybės veikėjas.

Kaip autorius, poetas, Roizijus atsiskleidžia dvejopai: viena vertus, kai kurios eilės gana schematiškos, beveik tobulos, kalbant apie šablonų, epochos poetikai būdingų klišių ar kanonų laikymąsi, bet, kita vertus, Roizijus rašo laisvai, ekspresyviai ir subjektyviai kituose savo eilėraščiuose, ypatingai trumpuose ir skirtuose sau pačiam (ad se ipsum).

Pro Roizijaus akis eilėse neprasprūsta nei paprastų žmonių gyvenimai, jų santykiai bei buitis, nei karo žygiai ar didikų puotos. Poezijoje Roizijus vaizduoja dvaro realijas, tuo pačiu metu kurdamas ir naujas žanrines formas: facecinė kūryba, makaronikai. Poetas kuria savo įvaizdį, įvesdamas į savo poeziją istoriškumo, į viską žvelgia iš svetimšalio pozicijų, todėl į daug ką ir „pseudopatriotiškai“, ironiškai. Kita vertus, Roizijus tikrai nerašė perdėm istoriškai, „sausai“, nelyginant koks raštininkas. Roizijaus eilių istoriškumas yra kiek kitoks – jis artimai paliečia vaizduojamą objektą, iš visų pusių jį aprašo, gal net kiaurai permatydamas. Eilėse Roizijaus retoriškumas aiškiai atsiskleidžia per jo koncentravimąsi į detales (ne veltui Roizijus vadinamas „detalės meistru“), smulkmenų pastebėjimą ir užfiksavimą, paliekant ateinančioms kartoms kiek arba visai kitokį anų laikų pasaulio ir tuometinių žmonių vaizdą, nei sužinotume iš istorijos vadovėlių ar bet kokio rankraštinio palikimo. Kita vertus, gal ne visos tos detalės yra taip svarbios šiais laikais, jos likusios gal tik kaip paprastos įdomybės.

Roizijus savo eilėse labiau šlovina, o ne peikia žymius asmenis, mat to reikalavęs pats laikmetis ir jo paties, kaip kliento, padėtis. Poetas turėjo būti gana lankstus, prisitaikantis, gal net ne iki galo nuoširdus. Kitaip ir negalėjo būti, mat Roizijus buvo remiamas savo „patrono“. Juk apskritai „kliento“ sąvoka geriausiai žinoma senovės Romoje, kur klientas – tai patrono globojamas ir nuo jo priklausantis laisvas asmuo. Tokia gana prisitaikėliška Roizijaus maniera turėjo ne vieną „išskaičiuotą“ tikslą. Roizijus mezga retorinius santykius tarp savęs ir vaizduojamo personažo, istorinės asmenybės, taip pat tarp savęs ir adresato – skaitytojo, tarp skaitytojo ir istorinio personažo, bei santykius su pačiu savimi, ieškant savo tapatumo, poetinio identiteto. Tai gal net ne visai „retorinis dialogas“, greičiau – „retoriniai santykiai“. Tačiau jie netrukdo, o gal net padeda polemizuoti. Vyksta aktyvūs ginčai paties poeto ir skaityto sąmonėje.

Atsižvelgiant į tai, kiek buvo tyrinėta Roizijaus poezija, ne vien Lietuvos, bet ir pasauliniu mastu (Roizijus ir visa lotyniškoji literatūra ima rūpėti dvidešimtame amžiuje, tuomet ir iš esmės pradėta keisti požiūrį į šiuos kūrinius, pradėta žvelgti į juos ne kaip į vien istorinius šaltinius, bet ir ieškota kitokių prasmių, nei iki šiol. Svarbus dvidešimto amžiaus tyrinėtojo Tomaszo Fijalkowskio pastebėjimas, jog Roizijus buvo tampriai susijęs su savo meto visuomene. O dvidešimt pirmame amžiuje Roizijų bene plačiausiai nagrinėjo Jolanta Malinowska. Lietuvoje dvidešimtame amžiuje Roizijų tyrinėjo Eugenija Ulčinaitė, Eglė Patiejūnienė, Statys Goštautas, Marcelinas Ročka ir kiti), iškeltas darbo tikslas: atskleisti retoriškumo sampratą, giliai glūdinčią Roizijaus kūryboje; taip pat aptarti Roizijaus eiles, poeziją istoriniame, socialiniame bei kultūriniame kontekste; pagrįsti retoriškumą ir jo principus Roizijaus poezijoje.

Norėdami pasiekti šį tikslą, užsibrėžėme keletą uždavinių:

• Aptarti Roizijų kaip asmenybę, žmogų, visuomenės veikėją bei kūrėją.
• Aptarime paminėti svarbiausius istorinius bei kultūrinius kontekstus, kurie galėję padaryti įtaką Roizijui.
• Plačiau pakalbėti apie Roizijaus biografiją, siejant ją su kūryba. Biografijos paminėjimas yra labai svarbus, mat iš jos atsiskleidžia įvairūs faktai ir aplinkybės, dėl kurių kūrėjo asmenybė susiformavo būtent tokia, o ne kitokia. O tai ir turi esminės reikšmės kūrybos išskirtinumui ir savitumui, retoriniams dėsniams, fiksuojamiems eilėse.
• Išryškinti detales, kaip ir kokį kelią keliavo Roizijaus tekstai laiku ir nepasiklydę pasiekė mūsų laikus.
• Analizuojant Roizijaus poetinę kūrybą, rasti ir aptarti fiksuojamas retorines figūras, retoriškumą plačiąja prasme, kūrybos santykį su anuometiniu ir šiandieniniu skaitytoju.
• Analizuojant atrasti Roizijaus eilėse Antikos ir Renesanso epochos bruožų, neišvengiamai pavartotų topų bei tropų, „bendrųjų vietų“ ir jas aptarti.

Darbo objektas – analizuojama ne visa Roizijaus kūryba, o charakteringiausios poezijos dalys: satyros, vestuvių bei laidotuvių poemos ir trumpieji eilėraščiai. Į poeziją žvelgiama retoriniu aspektu.

Chronologinė ribos apima visą Roizijaus gyvenamąjį laikotarpį, taip pat paminėta ankstesnė Italijos, Ispanijos, Prancūzijos bei LDK istorija, Renesanso bei Antikos epochos. Chronologinės ribos nusitęsia iki pat šių dienų.

Norėdami efektyviai bei išsamiai išanalizuoti Roizijaus eiles, darbui parašyti taikyti tokie metodai: analitinis bei aprašomasis.

Darbo struktūra – darbo dėstomąją dalį sudaro du dideli pagrindiniai skyriai, besišakojantys į mažesnius poskyrius. Pirmajame stambiame skyriuje apžvelgiama Roizijaus, kaip kūrėjo, raiška, kalbama apie Roizijaus poeziją laiko kontekste, nepraleidžiant progos paanalizuoti tematiškai tinkančius kūrinius; antrasis, svarbiausias, skyrius skirtas analitinei daliai – imami atskiri Roizijaus poezijos žanrai ir jie analizuojami. Paskutinė, svarbiausia, analitinė dalis dar suskirstyta į tokius pogrupius:

• Poezijos retoriškumas: satyrinės poemos (Satirica),
• Carmina nuptialia – poemos vestuvių proga,
• Carmen funebre – poema laidotuvių proga,
• Carmina minora – eilėraščiai.

Pagrindinės darbe vartojamos sąvokos – retoriškumas ir retorinės priemonės.

Nėra abejonių, jog Roizijus naudodavo „paruoštą žodį“ (A. Michailovo terminas) ar „bendrąsias vietas“, paimtas iš poetinės tradicijos. Tačiau šis faktas jokiu būdu neeliminuoja Roizijau kūrybos kaip originalios ir unikalios, juk poetas taip išmoningai ir meistriškai tas vietas pritaikė ir pagarbiai imitavo.

Kalbant apie darbo naujumą, reikėtų paminėti, jog tyrinėjimų šia tema Lietuvoje beveik nėra. Petro Roizijaus kūrybos klodai liko ne iki galo atskleisti. Atskirų darbų apie Roizijaus poezijos retoriškumą dar nėra buvę.

Darbo aktualumas: retorinio aspekto analizės būdu atskleisti šiandienos skaitytojui dar vieną Roizijaus poezijos klodą, kartu Renesanso poezijos savitumą LDK.

Tyrinėjimų laukas nėra tuščias. Roizijus ir visa lotyniškoji literatūra ima rūpėti dvidešimtame amžiuje, tuomet ir iš esmės pradėta keisti požiūrį į šiuos kūrinius, pradėta žvelgti į juos ne kaip į vien istorinius šaltinius, bet ir ieškota kitokių prasmių, nei iki šiol. Vieno ir kito laikmečio žmogus skirtingai skaitys ir supras tą patį tekstą, skirsis jų Jausso paminėtas „lūkesčių horizontas“. Svarbus dvidešimto amžiaus tyrinėtojo Tomaszo Fijalkowskio pastebėjimas, jog Roizijus buvo tampriai susijęs su savo meto visuomene. O dvidešimt pirmame amžiuje Roizijų bene plačiausiai nagrinėjo Jolanta Malinowska. Lietuvoje dvidešimtame amžiuje Roizijų tyrinėjo Eugenija Ulčinaitė, Eglė Patiejūnienė, Statys Goštautas, Marcelinas Ročka ir kiti. Kai kalbama apie Renesansą Lietuvoje, neabejotinai paminimas ir Roizijus. Šiais laikais, skaitydami senuosius raštus, bet kuriuo atveju negalime užsimerkti ir prieš istoriškumą, mat mums tai ir savotiškas anuos laikus paliudijantis „faktinis“ dokumentas. LDK lotyniškąją poeziją, be jokios abejonės, suprantame kiek kitaip, nei ano meto visuomenė, nes mes galime į ją pažvelgti galvoje turėdami tų laikų visumą, su politiniais, istoriniais ir kultūriniais faktais.