Lyrinio subjekto tapatybė Aido Marčėno ir Donato Petrošiaus poezijoje

Pagal A. Peluritytę, R. Tūtlytę, V. Daujotytę-Pakerienę, R. Tamošaitį, Aidas Marčėnas – „vienas garsiausių šiuolaikinių lietuvių poetų. A. Marčėno lyrika išsiskiria ypatinga (galima sakyti, absoliučia) poetine klausa, skaidria, tačiau itin tiksliai sutvarkyta eilėraščio forma, žaismingu stiliumi. Įspūdingiausios A. Marčėno lyrikos metaforos atrodo sutvertos iš foninių kalbos galimybių – iš garso, rimo, ritmo ir prasmės, vaizdo sąveikos, jų kuriamų asociacijų, priešpriešų. Kalbos išgalės išlaisvina spontanišką kūrybos energiją – mokėjimą bei malonumą žaisti, tačiau ir įpareigoja formos harmonijai. A. Marčėno vietą lietuvių lyrikos tradicijoje kaip tik ir lemia tokio žaidimo kalba išnaudojimas bei įsipareigojimas eilėraščio formai. „Į suliteratūrintą kaimo pasaulį poetas žvelgia šiltai, bet su tam tikru atsainumu ir tarytum iš viršaus, jo temas kartais panaudodamas vieno kito eilėraščio neoromantinei vaizdo stilizacijai (mėnulis vasaroj senoj). Poeto lyrinis subjektas, kaip ir Juditos Vaičiūnaitės, – miesto kultūros suformuotas asmuo, įtvirtinantis savo egzistenciją ne gamtos reikšmių, bet žmogaus vertybių sistemoje. Eilėraštyje „Dulkės, 1993” prasmės atkūrimo prielaidos yra tam tikras simbolinis lyrinio subjekto amžius (artimas Kristaus amžiui ir ženklinantis išmintį), bet dar svarbiau – aukštesnių jėgų suteikta dvasinio regėjimo, esmių matymo galia (panašiai kaip Putino eilėraštyje „Tarp dviejų aušrų“, kur būties visumą aprėpia visa reginčios akys). A. Marčėno lyrinis subjektas dažnai yra poetas-regėtojas. Taip pat šiame eilėraštyje ženklai yra įvardijami kaip iš Dievo sutverti kūriniai, taip kuriamas ženklo ir Dievo tapatumas. Dulkės eilėraštyje glaudžiai siejasi su saulės įvaizdžiu: „ir iš saulės suspindusių dulkių” ir taip pat atsiskleidžia gyvenimo pradžia: „išsiskleidžia kas buvo nunirę”. Išsiskleidimas siejamas su pradžia, su naujo gyvenimo etapu.” O anot Virginijos Cibarauskės, Donato Petrošiaus pasaulyje tarsi nieko nevyksta, lyrinis subjektas yra pasyvus, labiau stebintis nei veikiantis, tačiau neveiklumas, lėtumas, tarsi beveik bukas užsimąstymas, atsisakymas ir yra prasmės šaltinis. Gausu kultūrinių nuorodų, intertekstinių citatų: kultūra yra lyrinio subjekto prigimtinė terpė, jo pasaulis, kuriame jis būna taip pat natūraliai, kaip kad Žagrakalytės Alisa – savo viruvėje. Poezijos blyksnio ir gyvenimo rutinos susiliejimas yra D. Petrošiaus poetiniuose tekstuose dažnas dalykas. Buities proza neišmazgomai susirišusi su poezijos gijomis, kurios įprastai lyrinio subjekto dienai yra gyvybiškai būtinos. Brėžiami lyrinio subjekto vaikystės nutikimų punktyrai, berniukiškų žygių epizodai gula į stambiaformes odisėjas, kuriose skrupulingai atskleidžiama pirmųjų žiaurumo pamokų patirtis („Dainavimo košmaras“).“ Darbo objektas – Aido Marčėno ir Donato Pertrošiaus eilėraščiai. Darbo tikslas – išanalizuoti ir aprašyti, koks yra lyrinis subjektas A. Marčėno ir D. Petrošiaus poezijoje.Darbo uždaviniai:1. Aprašyti, koks yra lyrinis subjektas A. Marčėno poezijoje.2. Atskleisti, koks yra lyrinis subjektas D. Petrošiaus poezijoje.3. Pažymėti, kokie yra lyrinio subjekto panašumai ir skirtumai A. Marčėno ir D. Petrošiaus poezijoje.Darbo struktūra: Darbą sudaro įvadas, tiriamoji dalis, išvados ir literatūra.