Dabarties mokykla šiuolaikinėje vaikų prozoje

Vaikų literatūroje didelis dėmesys skiriamas mokyklai, kadangi mokykla – bendra visų vaikų patirtis. Mokykla nuo seno laikoma antraisiais vaikų namais, kuriuose jie praleidžia didžiąją dalį savo vaikystės. „Mokykla – mokslo įstaiga, kurioje mokoma ir auklėjama jaunoji karta“ (Lietuvių kalbos žodynas, VIII t., p. 320), tai vieta, kurioje vaikas ne tik mokomas bendrojo lavinimo dalykų, mokykloje formuojamas ir vaiko charakteris, pamažu lipdomas vaiko savasis „aš“, kadangi mokykla vaikui – svetima vieta (išėjus iš saugios namų aplinkos), kurioje jis privalo socializuotis: išmokti bendrauti su nepažįstamais vaikais ir suaugusiais, susirasti draugų ir taip visapusiškai save ugdyti. Mokyklos erdvė – puiki terpė rašytojams, nes vaizduojant mokyklos gyvenimą galima gilintis į vaikų (mokinių) bei suaugusiųjų (mokytojų) charakterius, aptarti įvairias temas: asmens ir grupės santykius, t.y. draugystę, patyčias, bendradarbiavimą, suaugusiųjų ir vaikų ryšius, analizuoti įvairias socialines problemas.„Literatūros tyrėjai ir pedagogai pabrėžia išskirtinį realistinės prozos poveikį vaikams, ypač ūgtelėjusiems: ji suteikia galimybę apmąstyti įvairius tikrovės pavidalus, tapatintis su atpažįstama aplinka, ieškoti atramos savo psichologiniam ar socialiniam nerimui, pamatyti bendraamžių problemas ir jų sprendimus, bent vaizduotėje išgyventi situacijas, kurių negalėtų ar nenorėtų patirti kasdienybėje“ (Jakonytė, 2009, p. 8). Kadangi mokykla yra dažniausias vaiko problemų židinys, jaunajam skaitytojui yra įdomu ir aktualu skaityti apie mokyklą, kurioje vaizduojama jam gerai pažįstama aplinka. Mokyklos istorijose vaikas gali rasti save – tapatinti save su kūrinio herojais, rasti atsakymus į jį kamuojančius klausimus, šios knygos gali padėti spręsti vaikui mokykloje (ir už jos ribų) kylančias problemas. Dėl šių priežasčių yra įdomu analizuoti vaikų literatūrą, kurioje vaizduojama mokykla, svarbu aptarti šių knygų vertę, vaikams perteikiamas idėjas.Darbas „Dabarties mokykla šiuolaikinėje vaikų prozoje“ parašytas remiantis šiuolaikinės vaikų prozos kūriniais, parašytais skirtingo amžiaus vaikams: pradinių klasių mokiniams – Vytauto Račicko apsakymų rinkiniu, itin populiariu tarp jaunųjų skaitytojų – Sunku būti mokiniu (2005), jaunesniųjų paauglių knygomis – Anders Jacobsson ir Sören Olsson Berto dienoraštis (1998) (viena populiariausių Švedijos šiuolaikinių vaikų knygų, pirmą kartą išleista Švedijoje 1987 m., perleista 1993 metais, būtent šis, naujasis leidimas yra išverstas į lietuvių kalbą) bei Gendručio Morkūno apysaka Iš nuomšiko gyvenimo (2010), net du metus iš eilės (2010 ir 2011 metais) pelniusi geriausios metų knygos vaikams ir paaugliams apdovanojimus, rusų autoriaus Vladimiro Železnikovo kūriniu, įtrauktu į mokyklinių skaitinių programas, išverstu į daugybę kalbų dėl knygoje nagrinėjamų temų gilumo, skirtu vyresniems paaugliams – apysaka Baidyklė (2008), kuri pirmą kartą išleista Rusijoje dar 1981 metais, tačiau dėl savo populiarumo kiekvienais metais sulaukianti pakartotinių leidimų. Tyrimo objektas – mokyklos ir vaikų namų vaizdavimas šiuolaikinėje vaikų prozoje.Temos aktualumas. Šiais laikais yra išleista labai daug knygų, vaizduojančių įvairius vaikų bei paauglių kasdienio gyvenimo aspektus ir šios knygos daro tam tikrą poveikį jas skaitantiems vaikams. Pastebėta, jog nėra nei vieno išsamaus straipsnio ar knygos lietuvių kalba, aprašančio mokyklą, kaip vaiko socializacijos erdvę grožinėje vaikų literatūroje, nepaisant to, jog yra išleista nemaža knygų apie mokyklos svarbą vaiko gyvenime – svarbą jo vystymuisi, augimui, brandai.Mokyklos tema vaikų literatūroje nėra labai gausiai tyrinėta ir nagrinėta, todėl reikšmingos ir išsamiai išanalizuotos informacijos kiekis nėra gausus. Yra pateikta bendrojo pobūdžio pavienių knygų aptarimų, autorių biografijų bei apžvalginių straipsnių žurnale „Rubinaitis“, interneto dienraštyje http://www.bernardinai.lt. Pagrindinis straipsnis, kuriuo remtasi darbe – Loretos Jakonytės „Mokykla šiuolaikinėje lietuvių vaikų prozoje (Vilės Vėl, Gendručio Morkūno, Vytauto Račicko knygose)“, kuris apibrėžia mokyklos istorijas kaip atskirą žanrą, aprašo jam būdingus požymius; straipsnyje analizuojamos trys lietuvių prozininkų knygos, turinčios gan savitą mokyklos interpretaciją. Analizė yra suskirstyta į tris dalis, kuriose nagrinėjami mokytojų charakteriai, mokyklų slogučiai ir smagumai, t.y. tyrinėjamas mokyklos pasaulėvaizdis, mokykla, kaip atskiras socialinis pasaulis, bei, paskutinė dalis – patyčių leitmotyvas. Straipsnio autorės daroma išvada yra tokia, kad vaikų prozoje „mokykla vaikams pristatoma kaip neišvengiama, bet pakeliama pareigų ir disciplinos vieta, kaip draugų, išdaigų, smagių naujovių erdvė, kaip nelengva, kartais ypač skaudi socializacijos terpė“ (Jakonytė, 2009, p. 4). Kiekvienai bakalauro darbo daliai rašyti naudotasi skirtinga literatūra. „Mokyklinės istorijos“ terminui apibrėžti ir šio žanrinio tipo kūrinių raidai nupasakoti daugiausia remtasi anglų kalba parašytomis enciklopedijomis: International Companion Encyclopedia of Children‘s Literature, Oxford Encyclopedia of Children‘s Literature: School Stories bei Nicholas Tucker knyga School stories, 1970-1980, kadangi lietuviškų išsamių straipsnių ar knygų, parašytų šia tema, nėra. Lyčių vaizdavimo vaikų knygose teorijai naudotasi M. Singh straipsniu Gender Issues in Children‘s Literature, analizei – Goethe Instituto puslapyje esančiu Katrin Baumer straipsniu „Koks dailus princas!“ – Lyčių įvairovė vaikiškose knygose“, Berto dienoraščio analizei – Barnboken Journal of Children‘s Literature Research žurnale publikuotu M. Öhrn straipsniu „Klart slut varulvstjut – den litterära pojkhumorn och exemplet Bert“, analizuojančiu berniukų literatūrą (daugiausia remiantis Berto dienoraščio knygų serija) bei Marijos Nikolajevos straipsniu „Naujasis vyriškumas ir naujasis moteriškumas“.Darbo tikslas – išsiaiškinti, kokia mokykla ir kaip yra vaizduojama šiuolaikinėje vaikų prozoje (lietuvių, švedų bei rusų autorių kūriniuose), aptarti mokinių ir mokytojų paveikslus, mokinių tarpusavio santykius, lyčių skirtumus prozoje, skirtoje skirtingo amžiaus vaikams, aptarti vaiko patirtį augant vaikų namuose.Darbo uždaviniai: 1. Aptarti mokyklinės istorijos sampratą ir raidos aspektus;2. Analizuoti mokyklą, kaip vaiko socializacijos erdvę;3. Atskleisti vaikų ir mokytojų charakterius, jų tarpusavio santykius;4. Aptarti vaikystės dramatizmą augant vaikų namuose.Darbo rašymo metodai: analizuojamasis, interpretacinis, komparatyvistinis, sociologinis.Bakalaurinį darbą (46 p.) sudaro: įvadas, trys analizuojamos dalys, išvados, šaltinių sąrašas bei literatūros sąrašas. Pirmame skyriuje išdėstyta teorinė dalis, apibrėžiama mokyklinių istorijų samprata bei raidos aspektai, apibrėžiamos pagrindinės mokyklinių istorijų temos. Antrame skyriuje analizuojama mokykla, kaip vaiko socializacijos erdvė. Gilinamasi į vaikų ir paauglių bei suaugusiųjų charakterius, jų tarpusavio santykius, nagrinėjamas labiausiai slegiantis, daugelyje paauglių knygų pasikartojantis patyčių leitmotyvas, gvildenamos patyčių priežastys ir pasekmės, nagrinėjami moteriško ir vyriško elgesio stereotipai vaikų prozoje. Trečiasis skyrius – Gendručio Morkūno apysakos Iš nuomšiko gyvenimo analizė, kurioje keliamas globos namuose augančio vaiko socializacijos problemų klausimas, nagrinėjami sudėtingi vaiko ir visuomenės santykiai.