Straipsnių apie dvigubą pilietybę turinio analizė: LRT atvejis

XX a. vokiečių  sociologas bei filosofas, neomarksistinės Frankruto mokyklos lyderis Jurgen Habermas suformulavo viešosios erdvės sąvoką. Savo veikale „Struktūrinės viešosios erdvės transformacijos: buržuazinės visuomenės kategorijų analizė“ (1962) jis įvardijo ir detaliai aptarė buržuazinės viešosios erdvės atsiradimą ties 18 ir 19 a. sandūra, pasiremdamas to meto politinio, socialinio, kultūrinio gyvenimo ir filosofijos pokyčiais (Marcinkevičienė, 2009). Anot jo, viešoji erdvė – tai socialinė ir komunikacinė arena, kurioje visi lygiomis galimybėmis gali išdėstyti savo argumentus viešais klausimais ir tokiu būdu formuoti viešąją nuomonę, kuria turi būti grindžiami demokratinės valstybės politiniai sprendimai (Vinciūnienė, Balčytienė, 2006). Tai yra ta vieta, kur piliečiai gali aptarti visus rūpimus klausimus. Anot J. Habermaso, viešoji erdvė išryškėjo besiformuojant kapitalizmui, kai iškilo poreikis veiksmų ir sprendimų laisvei. Jos elementai yra: atviros diskusijos, kritinis žvilgsnis, naujos ir šviežios mintys. Visuomeniniai reikalai tampa viešai matomi, o atsakinga, atvira, rimta diskusija turi privesti prie atsakingos bei pilietinės visuomenės. Tokia diskusija vykdavo Habermaso aprašytuose salonuose, kavinėse bei užeigose, kur piliečiai, nebijodavo kritikuoti valdžios, aptardavo naujienas, išdėstydavo skirtingas nuomones, siūlydavo idėjas, apibendrinant – dalyvaudavo valstybės politiniame gyvenime. Be visa to, viešoji erdvė stipriai reiškėsi ir to meto spaudoje, publicistikoje, kurioje tekstai buvo pateikiami kitaip negu buvo įprasta – išlaikant kritišką požiūrį, tačiau nenutolstant nuo visuomenės supratimo ribų. Tokiu būdu, viešajai erdvei funkcionuojant tarp valstybės bei visuomenės, yra formuojama viešoji nuomonė. Viešoji erdvė pirmiausia atsirado kaip kontrastas politinėms struktūroms.