Jurgos Mandrijauskaitės recenzijos „Išvarymas“ – spektaklis apie pažadėtąją žemę ar prarastą rojų“ stilistinė analizė

Recenzija - žurnalistikos ir literatūros žanras, kuriam būdingas kritinis ar aiškinamasis naujo literatūros ar meno kūrinio, parodos, spektaklio, kino filmo, mokslo ar mokslo populiarinimo veikalo įvertinimas. Tačiau recenzijos žanras neapsiriboja vien tik grožinės ar mokslinės knygos turinio referavimu, ji turi būti siejama su socialiniu, kultūriniu ir kitais kontekstais. Recenzijos žanro tikslas – perteikti autoriaus nuomonę publikai apie tam tikrą kūrinį. Šio darbo objektas – J. Mandrijauskaitės recenzija „Išvarymas – speaktaklis apie pažadėtąją žemę ar prarastą rojų?“ Darbo tikslas – paanalizuoti šią recenziją stilistiniu aspektu.

Stilius, postilis, žanras. Įprastai recenzijos yra priskiriamos publicistiniam funkciniam stiliui, neretai jos turi mokslinio ar meninio stiliaus intarpų. Publicistikos tikslas - ne tik išdėstyti faktus, bet ir atitinkamai nuteikti, įtikinti skaitytoją, todėl jai būdinga komunikatyvinės ir ekspresyvinės funkcijų darna. Publicistikos kūrinys turi būti ne tik logiškas, tikslus, dalykiškas, bet ir įspūdingas, emocionalus, vaizdingas. Dėstomi faktai ir argumentai, bet gana subjektyviai, nes jie savaip vertinami; bandoma įtikinti, paveikti, propaguoti savas idėjas.

Pagal dėstymo būdą bei stilistinę kalbos formą recenzijoje paprastai dominuoja samprotavimas. Šioje recenzijoje – taip pat. Tačiau joje esama nemažai ir pasakojimo bei aprašymo elementų. Būtent šie elementai priartina J. Mandrijauskaitės kūrinį prie buitinės, šnekamosios kalbos funkcinio stiliaus, nutolindami nuo publicistinio žanro. Kitaip tariant, recenzijoje labai aiškiai persipina kūrinio analizė su realaus gyvenimo situacijomis ir vaizdais. „Sužinojusi šios premjeros datas, pakviečiau draugus emigrantus grįžti keliomis dienomis anksčiau, prieš šventes, kartu aplankyti “Išvarymą”. Jie, visi iki vieno, maloniai atsisakė, padėkojo už pasiūlymą: vieni sakė, jog gal “ant švenčių visai negrįš, nes dirbs” (suprask, šventiniai tarifai dvigubai didesni); kitas nutarė padirbėti kalėdų seneliu, t.y. per šventes už šlamančius lankyti emigravusių lietuvių vaikučius, o jei nebus pakankamai užsakymų, eis dirbti gruščiku į įgarsinimo įmonę“; „kartą oro uoste stebėjau tokią sceną - žilstelėjęs lietuvis, išlydėdamas dukros šeimyną, ant rankų laikė anūką, gražų, kavos spalvos azijietišką pupuliuką, kuris su seneliu bendravo tik apsikabinimų ir gestų kalba.“

Tokį stilistinį (ne)vientisumą autorė išlaiko iki pat recenzijos pabaigos, tuo pabrėždama temos aktualumą ir šiuolaikiškumą (publicistinio stiliaus požymiai).

Publicistinių tekstų turinys – aktualios visuomenei kultūros, moralės temos. Dalykas, apie kurį kalbama, vertinamas ne vieno asmens, bet visos visuomenės ar socialinių grupių požiūriu. Šioje recenzijoje aiškiai išsakomas autorės požiūris tiek į patį spektaklį, tiek į šiuolaikinės visuomenės vertybes, problemas, tiksliau vieną aktualiausių – emigraciją. Recenzijos adresatas – ne tiek teatralas, kiek jaunas žmogus, patyręs emigraciją ar ketinantis emigruoti. Jį autorė įvardija jau pačioje teksto pradžioje: „Sužinojusi šios premjeros datas, pakviečiau draugus emigrantus grįžti keliomis dienomis anksčiau, prieš šventes, kartu aplankyti “Išvarymą”. Toliau tikslinama: „Emigracijos tema šiandien savo aktualumu jau tapusi netgi nuvalkiota. Daug svarbiau už statistinius rodiklius yra psichologinės pasekmės, kurios pažymi vis daugiau emigracijos palytėtų šeimų.“