Branduolinė šeima. Auganti multigeneracinių (kelių kartų) ryšių svarba (V. Bengston straipsnio vertimas)

Per pastarąjį dešimtmetį sociologai dažnai dalyvavo karštose diskusijose apie šeimos pokyčius ir šeimos įtaką šiuolaikinėje visuomenėje. Ši diskusija daugeliu atvejų atspindi Ernesto W. Burges‘o (1886-1965), amerikietiškos šeimos sociologijos pionieriaus, palikimą. Jis gali būti apibrėžtas keturių hipotezių požiūriu, iš kurių kiekviena atkreipia dėmesį į svarbius šeimos struktūros ir funkcijų perėjimus dvidešimtajame amžiuje.

Pirmoji ir ankstyviausia hipotezė liečia „modernios“ branduolinės šeimos formos pasirodymą, kuris sekė po Pramonės revoliucijos. Šis perėjimas teigė, kad modalinė šeimų struktūra pasikeitė nuo išplėstinės į branduolinę, o jos pagrindinės funkcijos pasikeitė nuo socialinio-institucinio į emocinio-palaikomojo pobūdžio. Antroji hipotezė liečia šiuolaikinės branduolinės šeimos, kaip socialinės institucijos, mažėjimą. Mažėjimas priskirtinas tam faktui, kad jos struktūra sutrumpėjo (dėl aukštų skyrybų rodiklių), o funkcijos toliau mažėjo. Trečiąją hipotezę galima pavadinti šeimos formų heterogeniškumo augimu, ryšiais, kurie peržengė biologinių ar vedybinių santykių ribas. Feministinių mokslo darbų ir tyrimų apie rasinių bei etninių šeimų mažumas tendencijų plėtra reiškia, kad šeimos struktūros ir santykiai turėtų būti iš naujo apibrėžti, įskaitant ir „priskirtas“ bei „sukurtas“ giminystės sistemas. Aš siūlau apsvarstyti ketvirtą hipotezę: multigeneracinių santykių svarbos augimas. Aš manau, kad Amerikos visuomenėje ryšiai tarp daugiau negu dviejų kartų tampa vis svarbesni asmenims ir šeimoms; kad savo struktūra ir funkcijomis jie vis labiau skiriasi; ir kad 21-ojo amžiaus pradžioje šie multigeneraciniai ryšiai ne tik sustiprės, bet kai kuriais atvejais pakeis branduolinės šeimos funkcijas, kurioms XX amžiuje sociologai skyrė tiek daug dėmesio.

Šiame straipsnyje pirmiausia apibendrinu „Burgess‘o palikimą“ Amerikos šeimos sociologijoje, ir sieju jį su šiomis keturiomis hipotezėmis, reziumuotas anksčiau. Tuomet pateikiu keletą savo hipotezių pagrindų, kurie liečia augančią kelių kartų santykių svarbą ir įvairovę, pradedant nuo makrosocialių tendencijų apsvarstymo (gyventojų senėjimo ir kelių kartų šeimos demografijos) ir pereinant prie makrosocialių aspektų (solidarumo ir santykių tarp kartų rūšių). Užbaigiu siūlymais apie būsimus tyrimus, kuriais bus reikalinga toliau ištirti multigeneracinių ryšių vaidmenį XXI amžiaus visuomenėje.