Atmosferos taršos keliamos globalinės problemos

Kadaise, prieš keletą šimtų metų Žemę galima buvo pavadinti švaria ir gyvybei tinkama planeta. Čia buvo stabili ir „žmogiška“ atmosferos sudėtis (78.08% azoto dujų, 20.95% deguonies, 0.934% argono, šiek tiek CH4 , O3 , H2S, CO, SOx , NOx, nuo 1 iki 4% vandens garų ir tik apie 0.02% anglies dioksido), vientisas ir proporcingas ozono sluoksnis, buvęs maždaug 25 km aukštyje nuo paviršiaus patikimai sulaikydavo ultravioletinę saulės spinduliuotę,o vidutinė planetos temperatūra tebuvo apie 15 laipsnių Celsijaus...
Tačiau XVIIIa. viduryje padėtis ėmė smarkiai blogėti – prasidėjo pramoninė revoliucija. Dėmesys buvo kreipiamas tik į pelną, apie tokį dalyką kaip poveikis aplinkai atsiminta tik tada, kai ėmė aiškėti baisios viso to pasekmės – atsirado toks terminas, kaip gamtos tarša.
Iš viso technogeninė (žmogaus sukelta) tarša skirstoma į tris grupes:
• fizikinę,
• biologinę,
• cheminę.
Fizikinę taršą sudaro tokie reiškiniai kaip triukšmas, vibracijos, elektromagnetiniai laukai, jonizuojanti spinduliuotė, šiluminė spinduliuotė, ultravioletiniai bei matomos spektro srities spinduliai ir t.t.
Biologinei taršos grupei priskiriami užkrėtimai mikroorganizmais.
Cheminei, dažniausiai pasitaikančiai taršai – ne tik įvairūs cheminiai elementai ir medžiagos, bet ir junginiai, susidarantys jiems sąveikaujant tarpusavyje ar veikiant įvairiems biosferos faktoriams. Tokia tarša ypač pavojinga, nes susidarantys junginiai kartais būna toksiškesni ir pavojingesni negu pradiniai į aplinką patenkantys teršalai. Be to, cheminiai teršalai gali migruoti vienos sferos ribose. Pavyzdžiui, į vandenį patekusi medžiaga gali judėti jame nepriklausomai nuo to, ar yra tirpale, ar adsorbavosi ant suspenduotų dalelių. Dirvoje ji vyksta dėl difuzijos ir masių pernašos, kurioje dalyvauja nešėjas vanduo, bei kurio judėjimą apsprendžia kitos jėgos. O štai į atmosfera patekusi medžiaga yra pernešama oro srautų – jos judėjimo greitį sąlygoja atitinkami meteorologiniai reiškiniai.