Antimonopolinė politika Lietuvoje

Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai – monopolija. Tai toks rinkos sandaros tipas, kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas (gr.,,monos“ – „vienintelis“, „poleo“ – „parduoti“). Realiame gyvenime yra labai mažai produktų, kurie neturi pakaitalų. Gali būti vienintelė elektros energijos pardavėja regione, tačiau energija naudojama įvairiems tikslams, turi pakaitalų (pvz. vienas iš jų – anglis). Taigi galima teigti, kad grynosios monopolijos yra labai retas reiškinys - abstrakcija.
Kadangi turėdama monopolinę jėgą, įmonė gali pakeisti tobulos konkurencijos diktuojamą resursų alokaciją ir nacionalinių pajamų paskirstymą, valstybė antinomopoliniais įstatymais bando neleisti firmoms įgyti monopolinę jėgą arba ją išlaikyti. Antiminopoliniai įstatymai įvairiose šalyse nevienodi. Nors jie remiasi bendrais teoriniais principais, aiškinančiais neigiamas monopolijos pasekmes ūkiui, tačiau nemažai lemia ir konkreti kiekvienos valstybės situacija, ir valstybės požiūris į ją. Vakarų Europos antimonopolinis reguliavimas vėlavo pusę amžiaus, palyginti su JAV, o štai Lietuvoje parengtas antimonopolinio įstatymo projektas tik 1990 m., 100 metų vėliau nei garsusis Shermen‘o įstatymas – pirmasis antitrestinis įstatymas priimtas Amerikoje (priimtas 1890m., riboja gamybos konkurenciją, kuri vyksta kartu su ekonomikos industrializavimu. Monopolija ir didelės rinkos dalys nebuvo draudžiamos, tik buvo baudžiama už nesąžiningus, neteisėtus kovos su konkurentais veiksmus).
Taigi šiame referate nagrinėjama monopolijos formavimosi ypatybės, monopolijos valstybiniai reguliavimo būdai, taip pat apžvelgiama, kokios Lietuvoje yra monopolijos ir kaip jas reguliuoja Lietuvos valstybė. Ši tema dabar ypač aktuali yra energetikos sektoriuje.