Savarankiškas priebalsio “T” nagrinėjimas

Iš pradžių liežuvio priešakinė dalis prisispaudžia prie beveik sukąstų priešakinių dantų ir platokai liečia kietojo gomurio priešakinę dalį, įskaitant ir alveoles. Vis dėlto šį priebalsį vadiname dantiniu, nes liežuvio galiukas esti prisispaudęs tiesiai prie priešakinių dantų. Oras, pučiamas iš plaučių, čia sutinka akliną uždarumą. Minkštasis gomurys, pakilęs aukštyn ir prisispaudęs prie ryklės sienelės, nepraleidžia oro į nosies ertmę. Liežuvio šonai taip pat prisispaudę prie šoninių dantų. Lūpos praviros, jų kampai šiek tiek patempti atgal. Padidėjus oro slėgiui burnoje, liežuvio priešakinė dalis staigiai atsitraukia nuo pasyviojo kalbos padargo, ir oro srovė prasiveržia pro buvusią kliūtį. Tariant duslųjį [t‘], balso stygos būna praskleistos ir nevirpa. Todėl į burnos ertmę ateina niekur kitur nepristabdyta oro srovė, kuri ir sukelia stipresnį sprogimą, negu tariant skardųjį [d‘]. Artikuliuojant minkštąjį [t‘], liežuvio vidurinė dalis esti pakilusi aukštyn, liežuvio šonai liečia kietojo gomurio (lot. palatum) pakraščius. Todėl šis minkštasis priebalsis lingvistinėje literatūroje vadinamas palatalizuotu. Visas liečiamasis gomurio plotas gerokai didesnis, negu tariant kietąjį [t].