Badavimas ir jo įtaka organizmui

Pirminis mitybos nepakankamumas - badavimas - dažnai pasitaiko ekonomiškai neišsivysčiusiose šalyse (trūksta maisto), karų, stichinių nelaimių atvejais, o taip pat seniems žmonėms, alkoholikams bei nesilaikantiems mitybos režimo asmenims. Badavimas gali būti fiziologinis - pvz., kai kurių gyvūnų badavimas žiemos miego metu (ežiai, starai, meškos) ir patologinis. Patologinis badavimas gali būti suskirstytas į absoliutų (negaunama nei maisto, nei vandens), visišką (negaunama maisto, bet gaunama vandens), nevisišką (kiekybinį) ir dalinį (kokybinį). Nevisišku badavimu vadinamas toks badavimas, kai organizmas gauna visas maisto medžiagas, tačiau maisto kaloringumas yra pernelyg mažas, o daliniu badavimu - kai organizmas gauna nepakankamai vienos ar kelių maisto medžiagų (baltymų, riebalų, angliavandenių ar vitaminų), nors bendras maisto kaloringumas yra pakankamas.

Visiškai badaujant, kai organizmas negauna maisto medžiagų, tačiau gauna vandens, išgyvenimo trukmė priklauso nuo išorinių ir vidinių sąlygų. Visos išorinės aplinkos sąlygos, didinančios energijos eikvojimą, trumpina išgyvenimo trukmę badaujant. Tokioms sąlygoms priklauso žema aplinkos temperatūra, didelė drėgmė ir vėjuotumas ir pan. Vidinėms sąlygoms, lemiančioms išgyvenimo trukmę badaujant, priklauso organizmo riebalų ir baltymų atsargos, medžiagų apykaitos intensyvumas, amžius, lytis, nėštumas ir kt.

Visiškai badaudamas žmogus gyvena savo vidinių energijos atsargų dėka.

Medžiagų apykaitos pokyčiai tokio badavimo metu galėtų būti suskirstyti į 3 periodus: 1) neekonomiško energijos eikvojimo periodas (2-4 dienos); 2) maksimalaus prisitaikymo periodas (40-50 dienų); 3) audinių irimo, organizmo intoksikacijos ir žuvimo periodas (3-5 dienos).