Bihevioristinės teorijos taikymas socialiniame darbe

Socialinio darbo, kaip visuomeninio reiškinio ir socialinės veiklos rūšies, atsiradimas analizuotinas kultūriniame–istoriniame kontekste. Šis reiškinys formavosi kintant valstybės bei žmogaus teisių erdvei. Šiuolaikinį visuomeninį gyvenimą vargu ar galime įsivaizduoti be socialinių darbuotojų ar pedagogų, nors kritikos jų atžvilgiu sulaukiama iš įvairaus rango valdžios atstovų ir valdininkų. Derėtų priminti, kad šiai veiklos rūšiai tik šimtas metų. Nepaisant jauno amžiaus, ši profesija patyrė įvairialypį ir kontraversišką socialinio teisingumo, žmogaus visybiškumo bei pagalbos teikimo proceso suvokimo metodologinių nuostatų virsmą.

Dėsningumų žinojimas motyvuoja žmogaus psichologinę raidą ir statuso formavimąsi visuomenėje. Šių modelių šiuolaikine strategija siekiama padėti klientui optimizuoti savo galias, kad pasikeistų kebli situacija, atsirandanti asmenybės ar socialiniu lygmeniu. Čia prioritetinės tampa tos teorijos, kurios leidžia žmogui formuoti ir telkti savo asmeninius išteklius (Sutton, 1999).

Socialiniai darbuotojai turi ne mažai taikytinų metodų su kuriais dirbama pagal situacijų įvairumą. Vienas iš jų yra bihevioristinis socialinio darbo modelis. Šiame referate ir aptarsime bihevioristinio modelio dominavimą socialiniame darbe.

Darbo tikslas – išsiaiškinti kaip galima pritaikyti bihevioristinę teoriją socialiniame darbe.

Darbo uždaviniai:

1. Paaiškinti bihevioristinės teorijos sampratą ir jos teorijas.
2. Apibrėžti bihevioristinę teoriją socialiniame darbe.
3. Aptarti biheviorizmo taikymą socialinių darbuotojų klientams.