Socialinis darbas su šeima: „PARADOKSO METODAS“

Labai dažnai konfliktas šeimoje įsiplieskia dėl ne vietoje paliktų šlepečių. Šiuo atveju svarbu ne tiek pačios šlepetės, kiek sugebėjimas apie jas tarpusavyje pasikalbėti. (Psichologas Algis Petronis)

Šeima tai aplinka, kurioje jautiesi saugus ir mylimas, tai žmonės, kurie tave išklauso ir palaiko. Šeimoje žmogus įgyja savo vertybes, išmoksta rūpintis kitais žmonėmis ir suauga kaip brandi ir atsakinga asmenybė. Dauguma žmonių, šeima būtent taip ir įsivaizduoja, o specialistai kalbėdami apie šeimą turi skirtingas sampratas. Vieni kalba apie ją apibendrintai, pvz: afrikiečių šeima, miestiečių šeima. Dar kiti nagrinėja šeimos socialinę instituciją ar šeimos vietą visuomenėje ir reikšmę jai. Socialiniai darbuotojai ir psichologai apibūdina konkrečias šeimas, kurioms teikiama psichosocialinė pagalba, pvz: Gudraičių šeima, Varėnkaičių šeima ir pan.

Kuriantys šeimą žmonės tikisi, kad šeima leis geriau patenkinti poreikius. Nepasiteisinus šiems lūkesčiams, šeimininiai santykiai praranda stabilumą (G. Navaitis, 2002). G. Navaitis remdamasis moksline literatūra teikiamais šeimininių poreikių ar jų tenkinimui skirtų šeimos funkcijų aprašais, išskiria visuotinai pripažįstamas šias pagrindines grupes:

1. Poreikiai, susiję su materialinių šeimos gyvenimo sukūrimu ir palaikymu;
2. Tėvystės ir motinystės poreikiai;
3. Seksualiniai – erotiniai poreikiai;
4. Priklausomybės ryšių prasmingumo, psichologinio intymumo, šeimininio bendravimo poreikiai.
5. Nepatenkinus poreikių, kurie kliudo šeimos nariams išreikšti savo jausmus, kyla vidiniai konfliktai, drauge su jais nyksta ir galimybės aiškiam, atitinkančiam šeimos raidą bendravimui, o tai sukelia šeimos raidos krizes. Iškilus joms, šeima renkasi arba jas spręsti, arba prisitaikyti, arba išsiskirti. Tokiu atveju yra šeimos konsultavimas, kurio paskirtis – paaiškinti šeimos dabartį susiejant ją su praeitimi ir numatyti ateitį. Teorija taip pat turi pasiūlyti veiksmų, galinčių pakeisti šeimos situaciją. Šiandien gera šeimos konsultavimo teorija turi būti aiški ir neprieštaringa, pritaikoma organizuojant psichologinę paramą šeimai, taigi ir ją konsultuojančio psichologo, veiksmų pasekmes, padedanti kaupti naujas žinias apie šeimą (G. Navaitis).

Vienas iš teorijos šeimos santykių korekcijos metodų yra Paradokso. 

Paradokso metodas ypač tinka konsultuojant žmones, kurių nuostatos ir elgesio būdai rigidiški (nelankstūs), remiasi griežtomis priešpriešomis „taip“ – „ne“, kurie nepastebi ar nenori pastebėti savo bei kitų jausmų ir elgesio ambivalencijos (G. Navaitis).

G. Mozdzierzas, F. Macchittelli ir J. Lisiecki nurodo, jog paradoksalus bendravimas leidžia:

1. Nuraminti konsultuojamąjį;
2. Padeda jam aptarti simptomą bei jį išreikšti;
3. Kliudo konsultuojamajam kontroliuoti jam svarbius asmenis (taip pat ir terapeutą);
4. Stimuliuoją konsultuojamąjį veikti nauju būdu.

Šie autoriai taip pat nurodo pagrindines paradokso naudojimo kryptis: neutralus atsakymas į emocianalų pareiškimą, leidimas elgtis simptomiškai, skatinimas atidėti sprendimą ir toliau išgyventi krizę, draudimas daryti tai, ko konsultuojamasis nedaro, simptomo pasikartojimo pranašavimas, simptomo reikšmės pervertinimas, teigiamas simptomo įvertinimas, skatinimas dažniau elgtis simptomiškai, prašymas elgtis simptomiškai, simptomiško elgesio susiejimas su pozityviu elgesiu. Paradokso metodai: