Pagalba priklausomoms nuo alkoholio šeimoms seniūnijų socialinių darbuotojų perspektyva

Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko šeimos įtraukiamos į socialinės rizikos šeimų sąrašus yra alkoholizmas. Įvairiuose literatūros šaltiniuose teigiama, kad alkoholizmas neigiamai paveikia ne tik šią priklausomybę turintį asmenį, bet ir aplinkinius, o labiausiai artimiausius žmonės – šeimos narius. Suprasti, kad socialinis darbuotojas, norėdamas išspręsti alkoholizmo problemą, turi dirbti ne vien tik su priklausomu klientu, bet ir su jo aplinka, padėjo praktika Priklausomybių ligų centre. Sužinojau, jog asmenys, po Minesotos programos grįžę į tą pačią aplinką, neretai vėl pradeda vartoti alkoholį. Vėliau praktiką atlikau seniūnijoje ir stebėjau socialinio darbuotojo darbą su priklausomomis nuo alkoholio šeimomis. Šioje praktikoje atliktas stebėjimas padėjo suprasti, kad socialinis darbuotojas dažnai jaučiasi bejėgis padėti priklausomoms nuo alkoholio šeimoms, ypač jei šeima nepripažįsta turinti priklausomybę, nėra motyvuota gydytis. Lietuvoje priklausomybės nuo alkoholio gydymas paremtas savanoriškumo principu, tad su socialinės rizikos šeimomis dirbantis socialinis darbuotojas neretai susiduria su problema, kaip išspręsti priklausomybės nuo alkoholio problemą šeimoje, jeigu priklausomas šeimos narys nesutinka gydytis. Be to, socialiniai darbuotojai norėdami padėti priklausomybę nuo alkoholio turintiems asmenims ir jų šeimoms, turi bendradarbiauti su kitomis pagalbą teikiančiomis institucijomis. Seniūnijoje atlikto stebėjimo metu pamačiau, jog socialinis darbuotojas neretai yra paliekamas vienas dirbti su priklausoma nuo alkoholio šeima ir vienas ieškoti pagalbos jai galimybių.

Temos aktualumas. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2013 m. pabaigoje savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų (skyrių) socialinės rizikos šeimų apskaitoje buvo 4,9 tūkst. girtaujančių šeimų. Tačiau dauguma autorių teigia, jog paprastai pateikti duomenys neparodo tikrosios padėties ir tiksliai nustatyti, kiek Lietuvoje yra girtaujančių šeimų gana sudėtinga, nes žmogaus priklausomybė nuo alkoholio dažnai yra užslėpta ir už šeimos ribų neatskleidžiama. Šeima yra mažiausia visuomenės ląstelė, kurioje susiformuoja pagrindinės žmogaus vertybės, nuostatos ir idealai (Bajoriūnas, 1997). Jei joje vyrauja alkoholizmo problema, šeima nefunkcionuoja taip, kaip turėtų, todėl socialinio darbuotojo, dirbančio su socialinės rizikos šeimomis, priklausomomis nuo alkoholio, pagalba yra ypač reikalinga ir svarbi. Mokslininkai įvairiais aspektais analizuoja alkoholinių gėrimų vartojimo ryšius su šeimos funkcionavimo ypatybėmis (Petronytė, Zaborskis ir kt., 2007). Dažnai alkoholiko šeima lyginama su „sergančia šeima", kuriai būdingas uždarumas, pašaliniai asmenys joje yra nepageidaujami, o konfliktai ir nesutarimai ignoruojami bei neigiami (Woititz, 1999). Tai sudaro sunkumų socialiniams darbuotojams, dirbantiems su priklausoma nuo alkoholio šeima, nes socialinis darbuotojas yra pašalinis asmuo, šeima jo neretai neįsileidžia į savo gyvenimą ir labiau supranta kaip kontroliuojantį asmenį, o ne kaip pagalbininką. Socialinis darbuotojas rūpinasi, kad priklausomas nuo alkoholio šeimos narys patektų į pagalbos sistemą, tačiau priklausomų nuo alkoholio šeimų skaičius rodo, kad į ją patenka ne visi, taip pat priklausomos nuo alkoholio socialinės rizikos šeimos dažnai neturi finansinių galimybių ieškotis pagalbos, ypač tada, kai šeima gyvena kaime, o pagalba yra teikiama mieste.

Tyrimo objektas – teikiama pagalba priklausomoms nuo alkoholio šeimoms.

Tyrimo tikslas - atskleisti, kokia teikiama pagalba priklausomoms nuo alkoholio šeimoms iš seniūnijų socialinių darbuotojų perspektyvos.

Tyrimo uždaviniai:

1. Atskleisti seniūnijų socialinių darbuotojų požiūrį į priklausomybę nuo alkoholio turinčias šeimas.
2. Išsiaiškinti, su kokiomis kliūtimis susiduria seniūnijų socialiniai darbuotojai, dirbdami su priklausomomis nuo alkoholio šeimomis.
3. Išsiaiškinti, kokias pagalbos galimybes turi seniūnijų socialiniai darbuotojai, dirbdami su šeimomis, priklausomomis nuo alkoholio.

Hipotezės:

1. Seniūnijose dirbantys socialiniai darbuotojai, kurie vaikystėje yra patyrę nuoskaudų iš priklausomybę nuo alkoholio turinčių asmenų, dažniau vykdo programas su Anoniminių alkoholikų draugijomis, negu tie, kurie nėra patyrę nuoskaudų iš priklausomybę nuo alkoholio turinčių asmenų.
2. Tikėtina, kad seniūnijose su priklausomoms nuo alkoholio šeimoms dirbantiems socialiniams darbuotojams teikti pagalbą trukdo:
3. a) alkoholizmo problemos nepripažinimas šeimose;
4. b) bendradarbiavimo ryšio nepalaikymas su institucijomis, teikiančiomis pagalbą priklausomoms nuo alkoholio šeimoms;

Seniūnijose su priklausomomis nuo alkoholio šeimomis dirbantiems socialiniams darbuotojams sunku pasiekti teigiamų rezultatų, nes trūksta pagalbos galimybių priklausomoms nuo alkoholio šeimoms.