Jonas Mačiulis-Maironis

Jonas Mačiulis-Maironis - poetas, katali­kų dvasininkas, teologijos daktaras, profesorius gimė 1862 m. lapkričio 2 d. turtingoje laisvųjų ūkinin­kų Onos ir Aleksandro Mačiulių šeimoje Pasandravyje (dab. Raseinių raj.). Pasandravio dvarą už skolas tėvui Mačiuliui keleriems metams buvo perleidusi dvarininkų Astrauskų šeima. Čia vienerių būsimasis poetas išgyve­no audringus 1863 m. sukilimo laikus, turėjo Pasandra­vio dvarininkaičių pasiūtą kepuraitę konfederatę - nuo XVIII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikoje buvusią patriotiniu simboliu. Augo su trimis jaunesnėmis seserimis netoliese esančiame tėvų ūkyje - Bernotų vienkiemyje. Nors Maironis niekada nepabrėžė savo žemaitiškumo, stiprų ryšį su vaikystės kraštu liudija toks ryškus Duby­sos, gimtinės upės, vaizdinys jo poezijoje.

Praėjus keleriems metams, Sutvirtinimo sakramen­tą Jonui Mačiuliui teikė Žemaičių vyskupas Motiejus Va­lančius, po sukilimo kartu su Žemaičių vyskupijos kurija iškeltas iš Varnių į Kauną, arčiau valdžios akių. Vysku­pui buvo uždrausta lankyti parapijas, o tikintiesiems - lankytis pas vyskupą, taip siekiant apriboti Valančiaus įtaką tarp lietuvių katalikų. Slapta berniuko kelionė pas vyskupą su tėvu ir aukle „šuntakiais per lieknus", raistus, gautas Sutvirtinimas ir Stanislovo vardas su pamokymu laikytis savos tikybos, nepaisyti valdžios persekiojimų, - visa tai tapo šeimos istorijos dalimi. Anot Juozo Tumo-Vaižganto, tie šei­mos pasakojimai apie sukilimo įvykius ir posukiliminį laikotarpį, „baisiųjų ir neramiųjų lai­kų tradiciją", ugdė būsimojo poeto „smarkios opozicijos dvasią" sudėtingais spaudos draudimo, imperinės „rusų pradų atkūrimo" politikos laikais Lietuvoje.